Tinklalapio logotipas
Grįžti

Brangus nemokamas mokslas: ką apie daug kainuojančias pratybas mano mokytojai?
event 2016-09-12 domain Švietimo informacinių technologijų centras label_outline Spaudos apžvalga

Brangus nemokamas mokslas: ką apie daug kainuojančias pratybas mano mokytojai?
Kasmet rugsėjo mėnesį tėvai sukandę dantis tuština savo kišenes brangioms mokinių pratyboms. Mokytojai pripažįsta, kad dalies pratybų kokybė abejotina, tačiau patys be jų jau sunkiai išsiverčia ir skėsčioja rankomis: tik deklaruojama, kad mokslas Lietuvoje nemokamas.
 
Pratybų kokybės niekas nekontroliuoja
 
Pasak Vilniaus Martyno Mažvydo gimnazijos direktoriaus Eugenijaus Manelio, viena vertus, šiandien nėra institucijos, kuri verstų sąsiuvinius pirkti, kita vertus, nėra ir normatyvinio dokumento, kuris griežtai nustatytų, kokias pratybas pirkti. Taip pat nuolat keliamas klausimas dėl pratybų kokybės.
 
„Suprantama, ministerija nenori kištis į verslininkų reikalus, o verslininkams naudinga leisti pratybų sąsiuvinius, nes naujų vadovėlių reikia tikrai ne kasmet, o naujų pratybų – kasmet. Taip, prieš 25 metų pratybų nebuvo, tačiau mokykla ir mokytojai keitėsi, o atsiradusios pratybos mokytojams tapo didžiulė paspirtis. Kita vertus, įsivaizduokime, kad vaikas nusipirko tuos pratybų sąsiuvinius ir juos visus pildo. Kiek tai laiko užtruks?
 
Savo mokykloje mes su mokytojais apsitarėme: jeigu mokytojas nusprendė, kad reikia pratybų, turi apsispręsti, kam jas naudos. Tarkime, namų darbams. Tačiau visi namų darbai turi būti patikrinti, antraip vaikui nėra prasmės jų daryti. Ar mokytojas įstengs tai padaryti? Taigi reikia skaičiuoti laiko limitus ir efektyvumą. Beje, teko susipažinti su Prancūzijos švietimo sistema. Ten mokytojai skeptiškiau vertina pratybų sąsiuvinius nei lietuviai“, – svarstė pašnekovas.
 
Jo manymu, pratybų sąsiuviniai turėtų didelę vertę, jeigu juos kas nors recenzuotų, išsakytų nuomonę, kaip yra daroma leidžiant vadovėlius.
 
„O dabar niekas už juos neatsako, tik pats autorius. Kita vertus, visi pradės siųsti savo parašytas pratybas į Švietimo ir mokslo ministeriją (ŠMM), kas už jų skaitymą ir recenzavimą mokės? Aišku, kai yra pratybos, mokytojui nereikia ruošti pačiam užduočių. Tačiau pratybas reikia naudoti kūrybiškai – tam tikras užduotis daryti klasėje visiems kartu, dalį užduočių užduoti stipresniems mokiniams papildomai, dalį užduoti namuose ir pan. Jei pratybas įmanoma naudoti įvairiais tikslais, tik tuomet jų pirkimas pasiteisina“, – teigė E.Manelis.
 
Mokytojas atviravo, kad jis pats savo pamokose be pratybų neišsiverstų, kadangi tuomet tektų kiekvienai pamokai kopijuoti užduotis, o per mėnesį mokytojas nemokamai gali kopijuoti tik 100 lapų. Tokios yra kvotos – ŠMM daugiau pinigų šiam tikslui neskiria. Taigi belieka prašyti mokinio tėvų nupirkti pratybas.
 
Lietuvių kalbos pratybos pasiteisina tik 5-8-ose klasėse
 
Vilniaus Šolomo Aleichemo ORT gimnazijos lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Jurgita Palikevičiūtė įsitikinusi, kad bent jau lietuvių kalbos pratybos vyresnėse klasėse nereikalingos, bet jos labai pasiteisina 5-8-ose klasėse.
 
„Paprastas pavyzdys – jeigu vaikai mokosi skyrybos, labai gaila to laiko, kurį jie gaišta perrašinėdami sakinius, kad sudėtų skyrybos ženklus. Aišku, galima pratimus daryti žodžiu, bet kai vaikas rašo, jis įsimena geriau. Esu girdėjusi, kad kai kurie kitų dalykų mokytojai atsisako pratybų, nes šie sąsiuviniai platinami ir internetinėje erdvėje. Namų darbams užduoti iš popierinių pratybų tikrai neapsimoka, tačiau bent jau lietuvių kalbos pamokoje daugiau padarome su pratybomis negu be jų.
 
Ir nemanau, kad visur būtų galimybė naudotis elektroninėmis pratybomis klasėje, nes tam reikia, kad visi mokiniai turėtų planšetinius kompiuterius. Namų darbai iš tiesų gali būti atliekami iš jų. Klasėje kol kas pasiteisina tik popierinis variantas. Tik vis dėlto būtų gerai, kad nors jos neprivalomos, vis dėlto būtų daugiau ar mažiau reglamentuojamos. Kartais pratybose esanti medžiaga būna bevertė. Man pačiai teko nusipirkti knygyne pratybas, kai neturėjau laiko jų visų perversti, kuriomis namie labai nusivyliau“, – teigė mokytoja.
 
Pradinukai be pratybų išsiverstų sunkiai
 
Vilniaus Prano Mašioto pradinės mokyklos direktorė Jūratė Mikulskienė pasakojo, kad jos mokykloje taip pat jau keletą metų svarstoma, ar pratybos reikalingos. Žinoma, ir mokytojams būtų patraukliau, jei pratybų kaina būtų mažesnė. Tačiau realiai tik deklaruojama, kad mokslas Lietuvoje nemokamas.
 
„Kai kurios 3-4-ų klasių mokytojos lietuvių kalbos, pasaulio pažinimo pamokose pratybų atsisako. Pavyzdžiui, pasaulio pažinimo pamokose vaikus mokome pačius užsirašyti sąsiuviniuose svarbią informaciją. Be to, su pasaulio pažinimo pratybomis dar yra tokia problema, kad šiuo metu galioja trys vadovėliai, kurie turi šiek tiek skirtingas kryptis. Pavyzdžiui, vienas vadovėlis labiau orientuotas į socialinę aplinką, kitas – į tyrinėjimus ir pan. Todėl mokytojos daro visų pratybų sintezę ir ieško papildomų užduočių.
 
Aišku, mokytojui pratybos – didžiulė pagalba, nes nebereikia gaišti laiko ieškant papildomų užduočių. Vaikams pratybos taip pat patinka, nes jų pateikimas patrauklus, jie čia randa labai įdomių užduočių, mokomi mąstyti, braižyti įvairias schemas.
 
Sutinku, kad jos brangios, bet atnaujinamos dažniau nei vadovėliai. ŠMM seniai yra pasakiusi, kad pratybos neprivalomos, dėl jų naudojimo turi nuspręsti mokytojai su mokinių tėvais, todėl mokytojams visada sakau, kad jie tai spręstų kartu, jie turi mokėti įrodyti tėvams, kad pratybų tikrai reikia, o metų pabaigoje aptarti, kiek jos pasiteisino, ir priimti sprendimą kitiems metams“, – svarstė pašnekovė.
 
Kita vertus, tėvai, pasak pedagogės, linkę pasitikėti mokytoju. Jeigu mokytojas sako, kad jam reikia pratybų, tėvai pritaria šiam sprendimui.
 
Žinoma, ir mokytojams būtų patraukliau, jei pratybų kaina būtų mažesnė. Tačiau realiai, jos manymu, tik deklaruojama, kad mokslas Lietuvoje nemokamas.
 
Tiesa, kai kurios jos mokytojos, pasitarusios su tėvais, renkasi elektronines pratybas, bet tai gana problematiškas klausimas, nes visi vaikai turi turėti planšetes ar bent jau išmaniuosius mobiliuosius telefonus. Todėl dažniausiai užduotys iš jų atliekamos namuose. Kol kas šias pratybas konvertuoti į popierinį variantą, kad būtų galima naudoti pamokoje, nelabai pavyksta, nes viena užduotis sudaro iki septynių puslapių.
 
Šiuolaikinės pratybos – jau senstelėjusios?
 
Elektroninio dienyno paslaugas plėtojančios TAMO grupės ugdymo turinio grupės vadovė Jūratė Mikulevičiūtė įsitikinusi, kad tokios pratybos, kokios jos yra šiandien, kaip mokymo priemonė jau yra senstelėjusios.
 
 „Leidėjai, užsimoję leisti vadovėlį, paprastai kuria visą mokymo priemonių visumą, į kurią įeina ir pratybos, kurios turėtų papildyti vadovėlį. Tačiau vadovėlius reglamentuoja dviejų ekspertų recenzijos, reikia gauti ŠMM patvirtinimą, kad jie būtų įtraukti į sąrašus, o pratybų rašymas yra autorių reikalas, jų niekas nereglamentuoja. Man pačiai teko matyti pratybų 7-8 klasės mokiniams, į kurias pridėta užduočių su prašymu ką nors nuspalvinti ar įklijuoti nuotrauką. Tai užduotys, skirtos tik puslapiams užpildyti. Kita vertus, yra ir labai gerų pratybų, kurios iš tiesų papildo vadovėlius“, – teigė pašnekovė.
 
Pasak J.Mikulevičiūtės, turėtų atsirasti naujas požiūris, kad mokytojas turi turėti vadinamuosius užduočių bankus, bazes su gausesniu užduočių kiekiu, kad tikrai galėtų atsirinkti, ko reikia konkrečiu metu konkretiems mokiniams. Ji pati tai stengiasi įgyvendinti elektroninėse pratybose, kuriose prie užduoties pateikiama ir jos paskirtis, t. y. nurodoma, kokie gebėjimai šia užduotimi tikrinami. Jos manymu, toks mokymo procesas tikslingesnis.

 

Inga Saukienė