Tinklalapio logotipas
Grįžti

Mokytojų rengimo sistemos Lietuvoje paradoksai
event 2016-09-13 domain Lyderių laikas label_outline Aktualijos

Mokytojų rengimo sistemos Lietuvoje paradoksai

Pastaruoju metu apie švietimo problemas Lietuvoje kalbama daug. Ir receptų, kaip keisti švietimo sistemą, kaip parengti visų lūkesčius atitinkančius mokytojus, netrūksta.

Tik rezultatai vis nedžiugina, o gal ir pokyčių nelabai pastebime. Šiandien norisi kalbėti apie paradoksalią mokytojų rengimo situaciją, susiklosčiusią Lietuvoje.

Pirmas paradoksas: sakoma, kad mokytojų parengiama per daug, bet iš tikrųjų mokytojų trūksta

Pagrindinis klausimas turbūt būtų, ar valstybė žino, kiek ir kokių mokomųjų dalykų mokytojų Lietuvoje reikės po 10, 15, 20 metų?

ŠMM 2016 02 03 duomenimis, Lietuvoje 5-12 klasėse dirba 1715 įvairių mokomųjų dalykų pensinio amžiaus mokytojų, o 11888 mokytojai yra vyresni nei 50 metų. 2013 metų Švietimo raidos Lietuvoje įžvalgose teigiama, ,,kad sąlygoms nekintant po 10–15 metų mokytojų gali net trūkti – naujų ateinančių mokytojų, apie 1300-1500 per metus, gali nepakakti pakeisti pedagogo darbą dėl pensinio amžiaus baigiančių mokytojų“.

Tiek mokytojų jau senokai neateina į švietimo sistemą, tiesiog tiek nebėra pedagogines studijas baigiančių absolventų. Lietuvos edukologijos universiteto atlikti skaičiavimai rodo, kad jau greitai nebeturėsime pedagoginę kvalifikaciją įgijusių bakalaurų ar magistrų, pasirengusių mokyti fizikos, matematikos, chemijos, geografijos. Taigi 2022 metais trūks apie 500 fizikos, 300 biologijos, 600 chemijos, 500 geografijos, 500 matematikos mokytojų.

Ne mažiau aktualus klausimas, kiek mokytojų reikia ruošti: tik tiek, kiek, tikėtina, reikės, ar daugiau, nes mokytojas, kaip ir bet kurios kitos profesijos atstovas, juk nebūtinai turi dirbti tik mokykloje. Kodėl? Ogi todėl, kad jau ne vienerius metus Lietuvos aukštajame moksle taikomi „laisvosios rinkos“ santykiai: abiturientas, atitikęs keliamus reikalavimus, gauna valstybės finansavimą, vadinamąjį krepšelį, ir atsineša jį į norimą aukštąją mokyklą.

Taigi visų pirma valstybė finansuoja jauno žmogaus pasirinkimą. Ir savo darbo kelią, baigęs studijas, jis laisvas pasirinkti pats, be jokių įsipareigojimų valstybei, finansavusiai jo studijas. Gerai tai ar blogai? Kaip visuomet, lazda turi du galus.

Antras paradoksas: nors ypatingai svarbi profesija, bet nėra prestižinė ir finansavimas vis mažinamas

Pažiūrėkime, kaip kito valstybės finansavimas, skirtas pedagogų rengimo programoms (nuo ikimokyklinio ugdymo iki andragogikos) visoje Lietuvoje: 2010 metais buvo skirta 800 valstybės finansuojamų studijų vietų, 2016 metais – 200 valstybės finansuojamų studijų vietų. Taigi sumažėjimas akivaizdus. 2016 m. dar skirta apie 150 tiksliniu būdu valstybės finansuojamų studijų vietų ir 125 vietos laipsnio neteikiančioms programoms.

Reikėtų paaiškinti, kas yra tikslinis finansavimas ir laipsnio neteikiančios studijos. Tikslinio finansavimo vietas į konkrečias ŠMM nurodytas studijų programas gauna stojantieji, atitinkantys visus reikalavimus, keliamus valstybės finansuojamai vietai užimti, bet įsipareigojantys, baigę studijas, atidirbti konkrečioje mokykloje. Kodėl jaunas žmogus, ketinantis būti mokytoju, turėtų įsipareigoti, o medikas, kurio taip pat trūksta provincijose, ne?

Laipsnio neteikiančios studijos pedagogo kvalifikaciją suteikia jau bakalauro laipsnį turinčiam absolventui. Sumanymas geras, tik bėda, kad absolventai nenori tapti tų dalykų mokytojais, kurių labiausiai Lietuvoje trūksta jau šiandien – fizikos, chemijos, matematikos.

Nuolatinis kalbėjimas, kad mokytojų parengiama per daug, kad parengti mokytojai neįsidarbina, nes jų niekam nereikia, neatitinka tikrovės. Arba tik dalinai atitinka: taip, didžiuosiuose miestuose mokytojų dar netrūksta ir jaunam pedagogui sunku čia įsitvirtinti, bet mažų miestelių mokyklos jau keletą metų dejuoja, kad trūksta pagrindinių mokomųjų dalykų mokytojų.

Nuolatinės negatyvios kalbos apie mokytojo profesiją nemotyvuoja jauno žmogaus rinktis pedagogo kelio. O kad jaunas žmogus norėtų važiuoti dirbti į regionus, būtina atskira finansavimo programa į regionus vykstantiems mokytojams. Ir, be jokios abejonės, pozityvios nuomonės apie pedagogo profesiją formavimas.

Trečias paradoksas: abiturientų Lietuvoje mažėja, o pedagogus Lietuvoje rengia 16 aukštųjų mokyklų (9 universitetai ir 7 kolegijos)

Taigi norinčių tapti mokytojais kasmet mažėja (tai vyksta visų pirma dėl drastiškai mažinamų valstybės finansuojamų studijų vietų), o mokytojų rengimas fragmentuotas ir išskaidytas keliolikoje aukštųjų mokyklų.

Mokytojai Lietuvoje rengiami keliais būdais: lygiagrečiuoju, kai kartu su dalyko bakalauru įgyjama ir pedagogo kvalifikacija, nuosekliuoju, kai pedagogo kvalifikacija įgyjama baigus bakalauro studijas (tai iš esmės jau minėtos laipsnio neteikiančios studijos), pedagogo kvalifikaciją galima įgyti pasirinkus gretutines pedagogines studijas.

Ne šių pamąstymų tikslas analizuoti atskirų mokytojų rengimo būdų privalumus ir trūkumus, kur – ar tik universitetuose, ar ir kolegijose – turėtų būti rengiami mokytojai, ar mokytojams turėtų būti privalomas magistro laipsnis (šių samprotavimų autorės nuomone, mokytojas privalo būti magistras), bet viena yra matoma ir plika akimi: būtina telkti, o ne skaidyti mokytojų rengimo pajėgas, koncentruoti mokytojų rengimą keliuose universitetuose, išlaikant ir lygiagretųjį, ir nuosekliųjų mokytojų rengimo būdus.

Ketvirtas paradoksas: mažose mokyklose labai reikia mokytojų, gebančių dėstyti du mokomuosius dalykus, bet į dviejų mokomųjų dalykų studijų programas abiturientai nestoja

Ir sukamės kaip voverės užburtame rate: siūloma rengti istorijos ir geografijos, lietuvių kalbos ir istorijos, istorijos ir užsienio kalbos, fizikos ir chemijos, matematikos ir informatikos, istorijos ir etikos, istorijos ir pilietinio ugdymo mokytojus, bet patrauklios studijų programos nesulaukia stojančiųjų, nes studijos sunkios, valstybė neinvestuoja papildomai į dviejų mokomųjų dalykų mokytojų rengimą. Nepakanka vien universitetų pastangų reklamuoti tokias programas, reikia valstybės požiūrio kaitos į mokytojo profesiją.

Penktas, pats svarbiausias, paradoksas: valstybės reglamentuojamai profesijai netaikomas sisteminis požiūris ir nesiekiama nuoseklaus susitarimų įgyvendinimo

Pedagogo profesija, kaip ir mediko, architekto ir kt., yra valstybės reguliuojama, taigi manytina, kad valstybė turi reguliuoti ne tik valstybės finansuojamų studijų vietų skaičių, bet ir nuosekliai laikytis sisteminio požiūrio į mokytojų rengimą. Ar yra šiuo metu Lietuvoje tinkama mokytojų rengimo sistema?

Ne, ji gerokai apgriauta, stokojanti visų suinteresuotų pusių susitarimų. Būtina nauja šiuolaikiška mokytojų rengimo koncepcija, jau seniai praėjo laikas, skirtas įgyvendinti siūlymams, kuriuos pateikė ne viena darbo grupė, ŠMM sudaryta pedagogų rengimo problemoms analizuoti. Kalbame apie estų, suomių švietimo sistemas, mokytojų profesijos prestižą, gerus mokinių pasiekimus tose šalyse.

Ką padarė estai kitaip nei mes? Atrodytų, ne tiek ir daug – ilgai diskutavo, susitarė ir nuosekliai laikosi susitarimų jau per 20 metų. Tai nereiškia, kad jie netobulina mokytojų rengimo ir visos švietimo sistemos, tai reiškia, kad jie yra sutarę dėl strateginių tikslų ir koreguoja priemones tiems tikslams pasiekti. Ar Lietuvoje tai neįmanoma? Taip, tik susitarti dabar jau nebepakanka: susitarimų reikia laikytis, nuosekliai dirbti, o nesiblaškyti kaskart papūtus naujiems politiniams vėjams. Ir nedalinti tuščių neįgyvendinamų pažadų.

Prof. dr. Vilija Salienė,

Lietuvos edukologijos universiteto studijų prorektorė