Tinklalapio logotipas
Grįžti

Mokamu virtęs nemokamas mokslas: kodėl tėvai prašomi pirkti brangius vadovėlius ir pratybas?
event 2016-09-13 domain Švietimo informacinių technologijų centras label_outline Spaudos apžvalga

Mokamu virtęs nemokamas mokslas: kodėl tėvai prašomi pirkti brangius vadovėlius ir pratybas?
Kasmetinis mokytojų prašymas tėvams nupirkti įvairių dalykų pratybas ir užsienio kalbos vadovėlius, kurie ypač brangūs, atskleidžia daug gilesnes mūsų švietimo sistemos bėdas. Pedagogai piktinasi, kad Švietimo ir mokslo ministerija, liberalizavusi vadovėlių leidybos rinką taip, kaip yra Jungtinėje Karalystėje, finansuoja mokyklas pagal Suomijos modelį, kai vienam dalykui išleidžiamas tik vienas vadovėlis.
 
Vien už anglų kalbos vadovėlį – 35 eurai
 
„Šiandien vaikas paprašė pinigų anglų kalbos vadovėliui. Dvejiems metams – 35 eurai... Nepasigirdo. Nemokamas mokslas... Ką čia tie auksiniai šaukštai ir samčiai. Čia juk privalomas pirkimas visiems tėtukams ir visai nesvarbu jų piniginių storis. Ir čia tik vadovėlis vienam vaikui. O dar sąsiuviniai.
 
Stebuklingosios pratybos... Jokių konkursų. Jokių alternatyvų. Jokio paaiškinimo dėl kosminių kainų ar dėl būtinumo. Juk ir tiražai didesni. Ir autoriai pigesni nei, tarkime, grožinės literatūros žvaigždės. Ir sklaida žaibiška. Ir jokios rizikos. Dėl tų pratybų išvis jaučiuosi bebras. Juk tos prirašytos knygos kasmet eina velniop. Medžių gaila. Gal geriau elektroninę versiją. Sumokėti centralizuotai kūrėjams (nes žinome, kad tokios versijos sklidimas bus... nelegalus) ir už dyką visiems norintiems į planšetę?“ –piktinosi socialiniame tinkle „Facebook“ vienas tėvas.
 
ŠMM: tokios rinkliavos mokyklose neturi vykti
 
Švietimo ir mokslo ministerija (ŠMM), paklausta, ką mananti apie susidariusią situaciją, priminė, kad švietimo ir mokslo ministrė Audronė Pitrėnienė praėjusią savaitę raštu kreipėsi į savivaldybių švietimo skyrius ir mokyklų vadovus dėl papildomų rinkliavų vadovėliams įsigyti. Pasak ministrės, tokios rinkliavos mokyklose neturi vykti. Vadovėliams ir kitoms mokymo priemonėms įsigyti skirtos lėšos yra įdėtos į mokinio krepšelį, jos yra skirtos visų mokomųjų dalykų vadovėliams įsigyti, o mokykla pati renkasi, kokių ir kiek vadovėlių pirkti.
 
„Mokyklos vadovas ir mokytojai turi labai atsakingai spręsti, kokių ir kiek vadovėlių reikia būtent tais metais. Mokyklos neperka kasmet visų užsienio kalbų vadovėlių, kaip ir kitų dalykų naujų vadovėlių. Savo vadovėlių fondus jos atnaujina laipsniškai, vadovėlis susidėvi per 4-5 metus, tada jį reikia keisti nauju. Be to, šiais laikais vadovėlis nebėra vienintelė mokymo priemonė, mokyklos naudoja specialias ugdymui skirtas svetaines, kitas elektronines mokymo priemones.
 
Suprantame, kad vadovėlių įsigijimo problema atsiranda, kadangi mažėja mokinių skaičius mokyklose, todėl mažėja ir lėšos vadovėliams įsigyti. Todėl jau dabar kai kuriose savivaldybėse bandomas klasės krepšelis. Tikimasi, kad jis užtikrins finansavimo stabilumą mažėjant mokinių skaičiui klasėse, ypač tai svarbu mažoms mokykloms, kurioms dabar sunkiau išsiversti. Klasės krepšeliui pasiteisinus, jis bus diegiamas visoje Lietuvoje“, – teigia ŠMM atstovai.
 
Leidėjai užsiima lobizmu
 
Daugeliui mokyklų vadovų tokie ministerijos teiginiai turbūt kelia tik liūdną šypseną, nes neretai lėšų neužtenka net tualetiniam popieriui, o ką jau kalbėti apie brangius užsienio kalbų vadovėlius. Kadangi vadovėlių leidyba pas mus liberalizuota ir, pavyzdžiui, penktai klasei išleidžiami 3 ar 4 lietuvių kalbos vadovėliai, ir susidaro tokia situacija.
 
„Pinigai yra riboti, o vadovėlių leidyba Lietuvoje liberalizuota kaip Jungtinėje Karalystėje. Pavyzdžiui, Suomijoje vienam dalykui leidžiama vos vienas vadovėlis, jis ruošiamas ilgai, išdiskutuojamas įvairiais kampais, aprobuojamas, o Suomijos švietimo sistema laikoma perspektyvi. Jei ir pas mus būtų tokia sistema, net su tokiu finansavimo lygiu pinigų pakaktų aprūpinti vadovėliais visus mokinius.
 
Kadangi vadovėlių leidyba pas mus liberalizuota, leidėjai užsiima lobizmu, vaikšto po ministeriją, mokyklas ir, pavyzdžiui, penktai klasei išleidžiami 3 ar 4 lietuvių kalbos vadovėliai, mokytojas turi teisę rinktis vadovėlį pats, tad ir susidaro tokia situacija. Kita vertus, keičiasi programos ir po 4-5 metų neišvengiamai reikia pirkti naujus vadovėlius. Ir vėl trys leidėjai ir trys mokytojai renkasi tris skirtingus vadovėlius“, – teigė Vilniaus Antakalnio progimnazijos direktorius Tomas Jankūnas.
 
Rinkos liberalizavimo pasekmės: iš dviejų blogybių renkamės mažesnę
 
Pašnekovas pripažino, kad jo vadovaujamoje mokykloje vadovėlių trūksta ir kitais metais, keičiantis lietuvių kalbos ir literatūros programai, mokykla neišgalės visiems nupirkti net lietuvių kalbos vadovėlių, o apie visus kitus, taip pat ir užsienio kalbų, galima net pamiršti. Pasak jo, mokykla iš savo lėšų įsigijusi keletą anglų kalbos vadovėlių, kurie duodami tiems, kurie iš tiesų nebeišgali jų nusipirkti, prašant į vadovėlius nerašyti, nes labai dažnai užsienio kalbų vadovėliai yra interaktyvūs, tai pusiau pratybos.
 
„Be to, mokykla mokyklai nelygu. Jei mokykla atsidarė neseniai ir turi įsigyti visas mokymo priemones, kad ir kompiuterį, kad mokytojas galėtų naudotis elektroniniu dienynu, vėl esi pastatytas prieš faktą ir turi rinktis iš kelių blogybių mažesnę. Arba nesuteiki mokytojui kompiuterio, arba nenuperki anglų kalbos vadovėlio.
 
Yra mokyklų, kurios iš išorės ir vidaus sutvarkytos, pavyzdžiui, iš Pasaulio banko programos. Natūralu, kad visus gaunamus pinigus mokykla gali panaudoti ugdymo inovacijoms ir vadovėliams. O kitoje mokykloje nuolatos bėga tualetai, vyksta techninės avarijos, ji 10 metų prašosi būti renovuojama, bet vis neįtraukiama į sąrašą, joje visi pinigai išeina buitiniams dalykams, nors visos šios bėdos atsiradusios ne dėl darbuotojų kaltės, o dėl to, kad paseno pastatas“, – svarstė pedagogas.
 
Vadovėliai – dar ne blogiausia, su tualetiniu popieriumi dar blogiau
 
Taigi problema, T.Jankūno nuomone, užprogramuota pačioje sistemoje. Kol sistema „tokia“, o finansavimas – „toks“, niekas nesikeis.
 
Pasak jo, yra daugybė neteisybių švietimo sistemoje. Pavyzdžiui, pagal įstatymą valstybė turi sumokėti už kasmetinį mokytojo sveikatos patikrinimą, bet ta pati valstybė neranda tam pinigų ir mokytojas priverstas tikrintis iš savo kišenės. Kaip ir mokslas pagal įstatymą pas mus nemokamas, tačiau garantija, kad kiekvienas mokinys gaus visas reikalingas mokymo priemones, nesuteikiama.
 
„Kai lankiausi Suomijos mokyklose, tik verkti norėjosi lyginant, ko gali tikėtis Suomijos vaikas (gal dėl to ir jų pasiekimai geresni), kaip aprūpintos mokyklos, kokia edukacinė aplinka, ir koks skurdas yra pas mus. Girdėjau, kad net Estija sugebėjo rasti pinigų bent jau mokyklų pastatams atnaujinti. Ir nereikėjo jiems prašyti labdaros iš tėvų. O pas mus kaip nebuvo pinigų prieš 20 metų, taip jų nėra. Kodėl taip atsitinka?
 
Greičiausiai iki galo nesudėliojami prioritetai. Vadovėliai – tik viena iš šios sistemos dalių ir ne pati blogiausia.
 
Daug prasčiau su ugdymo aplinkos aprūpinimu – muilu, tualetiniu popieriumi. Jeigu tėvai neparemia, jis perkamas arba iš salės nuomos pinigų, jeigu yra galimybė nuomoti salę, arba tiek mokiniai, tiek mokytojai nešasi savo popierių. Nežinia, kodėl šių klausimų negalima išspręsti garbingai. Tiek valstybės, tiek savivaldybių biudžetai kasmet didėja, bet pinigų švietimui kažkodėl trūksta. Aš pats esu trijų vaikų tėvas, du iš jų jau mokosi, taigi papuolu į tą pačią sistemą. Ir aš asmeniškai neįsivaizduoju, kaip mokyklai apsirūpinti vadovėliais neprašant tėvų pagalbos. Nebent mokytojams uždrausti patiems rinktis vadovėlius, nors įstatymas tai leidžia“, – apgailestavo pašnekovas.
 
Ieško ir įvairių kūrybinių sprendimų
 
Kitos mokyklos, ieškodamos būdų, kaip suktis iš išeities, prašo mokinių padovanoti jų pačių įsigytus vadovėlius mokyklai. Tiesa, didžiausia problema, kad dažnai vaikai į juos rašo. Tačiau vėlgi galima rasti išeitį, pavyzdžiui, rašyti pieštuku, po to nutrinti.
 
Martyno Mažvydo gimnazijos direktorius Eugenijus Manelis pasakojo, kad jų mokykla sugebėjo nupirkti anglų kalbos vadovėlius, bet priėmė sprendimą, kad mokiniai užduotis darytų ne pačiame vadovėlyje, o sąsiuviniuose.
 
„Tuomet jie lieka švarūs ir jais galima naudotis kitais metais. O jau pratybų sąsiuvinius – ką darysi, jei mokytojas nusprendžia, kad jos reikalingos, jau teks nusipirkti. Deja, nesame tokie turtingi, kad kasmet galėtume pirkti brangius vadovėlius“, – sakė pašnekovas.

 

Inga Saukienė