Tinklalapio logotipas
Grįžti

Žmogiškumo mokytojas: interviu su Jean Vanier
event 2016-09-27 domain Švietimo informacinių technologijų centras

Žmogiškumo mokytojas: interviu su Jean Vanier

Žanas Vanjė (Jean Vanier) paprastai įvardija mažos bendruomenės, kurią jis įkūrė 1964 metais, tikslą: „Arkos paslaptis yra santykiai: nuoširdžiai sutikti žmones, išklausyti juos su visu jų skausmu, džiaugsmu, viltimi, istorija“.

Dar sunkiau apibūdinti įvykusius gilius pokyčius „Arkos“ bendruomenės narių gyvenimo namuose – tiek pačios jų „ašies“ – vystymosi sutrikimų turinčių neįgaliųjų, tiek jų asistentų, kurie rūpinasi jų poreikiais.

Nuo vieno namo Prancūzijoje, „Arka“ (prancūzų k. L'Arche), išaugo iki daugiau nei 130 bendruomenių visame pasaulyje, įskaitant dar 15 Jungtinėse Amerikos Valstijose. Nuo pamatinės, „Arką“ palaikančios Romos Katalikų Bažnyčios, „Arkos“ bendruomenė išsiplėtė iki Protestantų bei Ortodoksų krikščionių Bažnyčių ir jau peržengė krikščioniškojo pasaulio ribas. Kai šią bendruomenę steigiančios grupelės paprašo pasidalinti „formule“, kaip atkurti „Arką“, Vanjė siūlo: „Tai – draugystė, galimybių išnaudojimas ir tikėjimas paprastais dalykais.“

Žanas Vanjė gimė Kanadoje 1928 metais. Atlikęs tarnybą Britų ir Kanados jūrų kariniame laivyne, Paryžiaus Katalikų institute įgijo filosofijos daktaro laipsnį. Šiuo metu jis gyvena Prancūzijoje, Trosly Breuil miestelyje, kur ir 1964 metais įkūrė „Arkos“ bendruomenę kartu su savo dvasios tėvu, dominikonų kunigu Tomu Filipu.

Kaip pirmą kartą įsitraukėte į veiklą su žmonėmis, turinčiais negalią?

Iš tikrųjų šios istorijos pradžia siekia Antrojo pasaulinio karo laikus, kai būdamas 13 metų prisijungiau prie Britų karinių jūrų pajėgų. Po aštuonerių metų nusprendžiau palikti laivyną, neįsivaizduodamas, ką veikti toliau, išskyrus tai, kad noriu sekti Jėzumi.

1950 metais persikrausčiau į bendruomenę Paryžiuje, netoli Dominikonų studijų namų, kur įgijau filosofijos daktaro laipsnį ir tam tikrą laiką skaičiau paskaitas. Ten ir susipažinau su Tėvu Tomu Filipu. Tam tikra prasme nujaučiau, kad per šį žmogų reiškiasi Dievas.

1963 metais Tėvas Tomas buvo Trosly Breuil kaimelio mažos prieglaudos, dirbančios su neįgaliais žmonėmis, kapelionas. Jis pasiūlė čia atvykti tam, kad geriau pažinčiau žmones ir visuomenę, bei skatino suprasti ir palaikyti ryšį su tais, kuriuos visuomenė engia. Truputį nerimavau, bet nuvykau. Organizacija globojo apie 30 neįgaliųjų vyrų, kurių amžius svyravo nuo 16 iki 40 metų.

Kokia buvo Jūsų reakcija?

Buvo šokiruotas ir nustebintas. Tai buvo mažytė prieglauda, bet ganėtinai intensyvi. Kiekvienas jos gyventojas trokšte troško bendrauti su manimi. Filosofijos studentai troško mano proto, tačiau šie žmonės troško mano širdies. Tai buvo šauksmas užmegzti tarpusavio santykius.

Tai taip pat buvo dviejų pasaulių atradimas: patogiai gyvenančių žmonių pasaulis, kurie gali rinktis, ir skurdžiųjų, kurie neturi jokio pasirinkimo. Todėl pradėjau lankytis psichiatrinėse ligoninėse, toje Prancūzijos dalyje, tam, kad išklausyčiau šiuos žmones.

Bet iš tiesų labiau norėjau būti šalia Tėvo Tomo, dėl to nusprendžiau apsigyventi Trosly Breuil miestelyje kartu su dviem–trimis neįgaliaisiais. Gavau apgriuvusį namą be elektros tiekimo.

Kaip Jūs pasirinkote žmones, su kuriais pirmąkart pradėjote gyventi?

Tiesą sakant, nepasirinkau. Artimiau susipažinau su negalią turinčių žmonių institucijos vadove, kuri man ir pasiūlė pagyventi kartu su trimis jos gyventojais. Prisimenu, tai buvo perpildyta vieta, – institucija globojo 80 žmonių, kurie vos ten sutilpo.

Vienas iš jų, Rafaelis, sirgo meningitu. Jis negalėjo daug kalbėti. Kitą globotinį – Filipą kamavo encefalitas. Jo viena koja ir viena ranka buvo paralyžiuota. Filipas kalbėjo per daug. Taip pat buvo trečiasis globotinis – Denis, kurio geriau niekada nebūčiau priėmęs, kadangi jis ne tik negalėjo nei matyti, nei girdėti, bet dar ir ištikdavo stiprios psichozės. Kai tik jis paliko prieglaudą, tapo gana irzlus. Taigi, pirmą naktį nakvojau su Rafaeliu ir Filipu bei tuo persigandusiu vyruku. Todėl turėjau nedelsdamas telefonu susisiekti su institucija ir paprašyti „greičiau atvykti“. Tad štai taip viskas ir prasidėjo.

Ką išmokote iš draugystės su Rafaeliu ir Filipu ir kaip tai pastūmėjo Jus eiti pasirinktu keliu?

Daugiau skaitykite čia: