Tinklalapio logotipas
Grįžti

Knygą mokytojams parašę Linas Slušnys ir Daiva Šukytė: dabar mažiau fizinio mokytojų smurto, bet daugiau žodinio
event 2016-10-03 domain Švietimo informacinių technologijų centras label_outline Spaudos apžvalga

Knygą mokytojams parašę Linas Slušnys ir Daiva Šukytė: dabar mažiau fizinio mokytojų smurto, bet daugiau žodinio
Tikriausiai kiekvieno mūsų atminty išlikęs keistas, neįprastas mokytojas, kurį prisimename net prabėgus kelioms dešimtims metų po mokyklos baigimo. Vaikų ir paauglių psichiatras Linas Slušnys ir tarptautinės socialinio ir emocinio ugdymo programos LIONS QUEST instruktorė Daiva Šukytė, knygos „Ką gali mokytojas“ autoriai, įsitikinę, kad svarbiausias kiekvieno vaiko gyvenime yra pradinių klasių mokytojas.
 
Būtent jis, pašnekovų įsitikinimu, padaro didžiausią įtaką, jis gali viską pakeisti, bet gali ir sugadinti taip, kad liks gili psichologinė trauma visam gyvenimui. Knygą pristatę specialistai negailėjo patarimų ir tėvams, ir mokytojams.
 
– Kodėl gimė mintis rašyti knygas mokytojams ir apie mokytojus?
 
Linas: Per pastaruosius 10 metų mes dirbame tik su mokytojais, mokyklomis. Teko bendrauti maždaug su 5000 šalies mokytojų. Į knygą sudėtos istorijos yra išgirstos ir pamatytos mūsų aplankytose mokyklose. Mes patys auginame vaikus, užeinam kur nors ir matom, kaip elgiasi suaugusieji. Tada analizuoji, kartais išdrįstu pasakyti pastabą, o kartais ne, nes suprantu, kad gali pats nukentėti dėl to, kaip reaguoji.
 
Dažnai suaugęs sako frazę, žodį ir nejaučia, kaip vaikas į tai reaguoja. Iš šalies žiūrėdamas pamatai, kad pasityčiojimai, pažeminimai, kurių tiek daug mokymo įstaigose, atėjo būtent iš suaugusio žmogaus. Mes norime pabrėžti, kad jeigu vaikas kažko išmoksta, jis išmoksta to iš mūsų, suaugusiųjų. Išmoksta ir gerų, ir blogų dalykų.
 
Daiva: Tenka matyti daug mokytojų, aiškėja dvi kategorijos. Pirma – yra mokytojai, kurie visus darbo metus jaučia didelį įkvėpimą, jiems patinka tas darbas, jie užsidegę, atsidavę vaikams. Neretoje mokykloje susiduria su požiūriu „kam tau to reikia, ar tau už tai moka?“ ir pan. Kartais skambina mokytojai ir klausia, kaip jiems elgtis, nes juos sodina, jie jaučia, kad jų darbas niekam nereikalingas.
 
Ir yra antra kategorija – mokytojai, kurie nieko nenori daryti. Jie tiesiog ateina į darbą galvodami, kad dirba savanorišką darbą „čia yra mano savanorystės darbas, nes man už tai neatlygina tiek, kiek aš esu vertas“. Jie atėjo, atbuvo, žino, kad vis tiek gaus atlyginimą, ir išėjo.
 
Knyga „Ką gali mokytojas“ norėjosi sustiprinti tuos mokytojus, kurie nori, gali, daro, stengiasi – juos palaikyti, pasidžiaugti tuo nuolatiniu jų įkvėpimu. Norisi, kad mokytojai paskaitytų, kad knyga būtų kaip veidrodžio atspindys, kad atpažintų save.
 
Kaip seminarų metu sakau, galbūt tas vizualinis intelektas paims viršų, pamatys tą žodį ir supras, permąstys, reflektuos. Vienas iš gero mokytojo požymių ir yra ta refleksija, gebėjimas mąstyti, vertinti savo darbą, analizuoti ir eiti į priekį.
 
Linas: Esu užaugęs mokytojų šeimoje. Nuėjau netrumpą kelią nuo Vaikų linijos įkūrimo iki tapimo Vaiko raidos centro vadovu. Visą laiką dirbant su vaikais pamačiau, kad tikrų pacientų, kai vaikų psichiatrui reikia dirbti, kai ten jau yra katastrofa, tėra kokia 10 proc. Tokią statistiką girdžiu ir iš kolegų, kai kalbamės apie mažuosius pacientus.
 
Likusiems vaikams reikalinga tam tikra korekcija dėl kažkokių problemų, kurios kyla namuose arba mokykloje. Jeigu yra geri suaugę, geri santykiai su jais, tai ir su kiemo draugais santykiai susitvarkys, tai nebus pagrindinė tų vaikų problema.
 
Aš manau, kad gera vaiko psichikos sveikata prasideda nuo suaugusiųjų –tėvų, o vėliau ir mokytojų. Tad visai nuoseklus yra šios knygos gimimas. Joje norėjau papasakoti, kaip tą psichikos sveikatą galima kurti mokykloje ir kaip daugelio problemų galime išvengti, jeigu tinkamai pasirūpinsime vaikais.
 
– Ką gali vienas mokytojas? Ar jis gali tapti rimtų psichologinių problemų priežastimi? Jo elgesys gali sukelti vaiko psichikos pažeidimų?
 
Linas: Vienas mokytojas gali ir daug, o kartais, atrodo, nieko. Mokytojas nieko blogo negali padaryti tiems vaikams, kurie turi tvirtą namų stuburą. Beveik neįmanoma sulaužyti vaiko iš gerų namų. Tokius vaikus, beje, mokytojai labai myli, nes su jais nieko daryti nereikia. Jie tvarkingi, jų struktūra aiški; žino, kur „ačiū“, kur „prašau“. Jie net moka sureaguoti į tam tikras situacijas, nes namuose viso to išmoko.
 
Jeigu atsiranda mokytojas, kuris turi tam tikrų savo vaikystės problemų, tai tėvai sureaguos į jo elgesį. Jie ateis ir papunkčiui išvardins, kas jiems nepatinka. Kaip dažniausiai būna, po tokių situacijų mokytojai nieko blogo nedaro, kartais net nereaguoja, jie tiesiog atsitraukia nuo tokio vaiko. Tada mokytojas dirba vėl visai gerai. Tokiems vaikams mokytojai nieko negali padaryti.
 
Mokytojas gali daug, jeigu vaikas namuose neturi stuburo, tėvai neturi tam tikrų įgūdžių, suvokimo, kas yra gerai, kas yra blogai, neturi žinių. Pavyzdžiui, sako: „Ai, geriau tegul alų namie geria negu kur gatvėj narkotikus vartoja.“ Ir keturiolikmetis sėdi prie tėvų ir geria alų... Tokių šeimų yra nemažai, ir tokių istorijų mes žinome.
 
Šitoj vietoj mokytojas tikrai gali labai daug: nulaužti tuos netinkamus tėvų kodus, netinkamus jų supratimus ir suvokimus. Tai įmanoma, bet tam reikia įdėti pastangų, tai bus labai sunku. Jeigu mokytojas pats neturi stuburo ir turi kažkokių patyrimų, neturi tų pačių įgūdžių kaip ir tėvai, vadinasi, jis niekuo nepadės vaikui, nes neturi tokių gebėjimų.
 
Daiva: Aš manau, kad mokytojas gali palikti ilgalaikių traumų. Aš pati tokią asmeninę patirtį turiu. Mano galva, šeima gali būti su tuo stuburu, bet kartais sunku pagauti, pastebėti ir sučiupti tai, kas vyksta su vaiku mokykloje.
 
Jeigu žiūrėtume šiandieninę situaciją, tėvai daug dirba, vaikus pamato tik vakare. Jeigu vaikai vyresni, matosi dar mažiau. Toks jau tas rutininis gyvenimas – tikriausiai ne visiems tėvams pakanka bendravimo su vaiku, laiko įsigilinti į jo problemas mokykloje.
 
Paviršutiniškai atrodo, kad viskas gerai, bet ką tas vaikas išgyvena? Tik paskui, kai jau susizgrimba, istorijos dažniausiai baigiasi mokytojo keitimu. Čia jau šeimos stuburas parodomas, kad vaikas rūpi, ir jie nepalieka jo toje blogoje situacijoje. Kitiems mokyklos, mokytojo keitimas, kai aiškiai matai, kad tavo vaikui blogai, vis tiek būna misija neįmanoma.
 
Ne paslaptis, kad kai kurie mokytojai neturi nei asmeninio noro, nei finansinių galimybių tobulinti savo asmenines kompetencijas. Nežinau, kiek jiems reikėtų kursų lankyti, kiek norėti keistis, nes kaip dažnai jie rėžia: „Čia mano patirtis, aš žinau, kaip aš dirbu, tai yra mano praktika, aš nieko nekeisiu.“
 
Kitas momentas, kad labai daug nurašoma šeimai: „Pažiūrėkit, iš kokios šeimos tas vaikas, o kas ten vyksta.“ Daug yra tokio atsikalbinėjimo.
 
O traumų tikrai gali būti. Geriau papasakosiu savo istoriją.
 
Kai buvau maždaug 6–8 klasėje, turėjome matematikos mokytoją, kuri į vaikų galvas raktus mėtydavo. Ji pasiimdavo pundą raktų ir mesdavo į tuos, kurie jai dėl ko nors nepatikdavo. Į mane ji niekada nemetė, nes aš sėdėjau kaip pelė, baimėje. Dauguma mūsų klasėje taip sėdėjo. Paskui pasikeitė mokytoja, gavom vėl ne geresnę, vaikai buvo suskirstyti pagal gabumus. Kai baigiau mokyklą, pasakiau, kad daugiau niekada į mokyklą negrįšiu – tiek buvo neigiamų prisiminimų.
 
Mano mokykloje vyksta Laisvės programa. Skambina pavaduotoja, sako, reikia grupę formuoti, aš sakau, kad atsiųsiu kitą instruktorių, bet pati nevažiuosiu. Vieną dieną netyčia užvažiuoju į mokyklą, direktorius su pavaduotoja pasisodina ir įkalba vesti seminarą. Aš savaitę iki to seminaro sapnavau košmarus – matematikos pamokas, pabusdavau suprakaitavusi, galvojau, siaubas, kaip man reikės įeiti į tą mokyklą ir dirbti su tais mokytojais, nes ta pati mokytoja dar tebedirba...
 
Traumos išlieka labai ilgam, bet iš tų traumų galima išeiti.
 
– Atrodo, kad anksčiau mokyklose smurto atvejų pasitaikydavo iš mokytojų pusės, dabar vis daugiau smurtauja vaikai.
 
Daiva: Smurtaudavo mokytojai, taip. Mano praktikoje chemijos mokytoja buvo prismaugusi vaiką prie lentos. Iš jos atimtos mokytojo teisės. Žinau, kad vienam berniukui mokytoja įplėšė pusę ausies. Tokių sadistiškų istorijų tikrai yra daug. Tai baimė.
 
Mokytojai atvirai sako: jeigu manęs nebijos, manęs negerbs, aš nesusitvarkysiu su klase. Vėlgi kalbame apie asmenines kompetencijas, kaip aš gebu save pažinti, savo emocijas ir jas suvaldyti. Toj vietoj mes visi turim tobulėti, nėra ribų tam. Gerai, kad dabar yra didesnė mokytojų kontrolė.
 
Šiandien mokytojai taip pat jaučiasi nesaugūs, nes jie sako, kad mokiniai prieš juos smurtauja. Ką anksčiau patirdavo vaikai iš mokytojų pusės, dabar tą patiria mokytojai. Manau, anksčiau ir vaikai tarpusavyje smurtavo, tos patyčios buvo, bet buvo kitos tradicijos su tomis problemomis susidoroti.
 
Linas: Jeigu kalbame apie „anksčiau“ ir „dabar“, tai dabar yra mažiau fizinio smurto iš mokytojų pusės, bet daugiau žodinio. Mes nepasveriam žodžių kainos. Žodis kartais gali virsti rimtu laužtuvu, kuriuo užvažiuojama per veidą, ir jeigu žmogus po daugelio metų sapnuoja košmarus prisiminęs mokyklą, tai daug ką reiškia.
 
Tikra istorija: vaikas visą laiką ujamas, parašo testą, ir mokytoja garsiai klasėje pareiškia: „Iš tokio netikėlio, koks yra Danielius, nesitikėjau tokių rezultatų.“ Šitą istoriją pasakojusi mama pakraupusi, ji klausia, ką jai daryti. Jau šaukštai po pietų – ketvirta klasė, bus kita mokytoja.
 
Knygos tikslas buvo pasakyti – mes galime nesielgti šitaip. Kai reikalaujame iš vaikų, pareikalaukime pirmiausia iš savęs. Tai svarbiausia. Jei nesugebame pareikalauti, tai neturėkime iliuzijų – vaikai patys kaip grybai po lietaus neauga. Net ir grybams reikia tam tikrų sąlygų.
 
Daiva: Man skaudžiausia istorija, kuri nėra aprašyta knygoje: kai mokytoja sumetė pradinuko pratybas į šiukšlyną ir pasakė eiti išsitraukti. Čia pernykštė istorija.
 
Linas: Galiu drąsiai pasakyti, kad tėvai labai bijo eiti aiškintis santykių su mokytojais. Bijo, nes galvoja, kad gal kažko nežino, gal juos kaltės jausmas kamuoja. Tėvai kartais neracionaliai kažko reikalauja. Taip, yra tėvų, kurie prašo neracionalių ir kvailų dalykų. Tuos kraštutinumus mokytojams reikia atlaikyti. Tėvų irgi būna visokių. Norint kai kuriuos tėvus perauklėti, reikėtų vežti į koloniją. Tokių tėvų mokytojai bijo.
 
O tie kultūringieji, kurie nedrįsta kalbėtis su mokytojais apie jų ir jų vaikų santykius, tam tikrą laiką kenčia, o kai atsiranda didelės properšos, tada iškelia rankas ir keičia mokyklą.
 
Štai pernai metų istorija, kai tėvai negalėjo atsistebėti vaiko pokyčiu pakeitus mokyklą. Pokytis buvo matomas jau po savaitės. Prieš tai klasėje jis buvo smerkiamas, jam buvo pasakyta: „Tu esi naujokas ir nepritapsi prie šitos klasės.“ Tai pasakė mokytoja mokslo metų pradžioje.
 
Veda tą vaiką pas mane kaip psichiatrą ieškoti vaiko problemos. Kuo čia dėtas vaikas? Tėvai bijo pas mokytoją eiti, nes jeigu pasakys mokytojai, tai tą vaiką visai užės.
 
Vaikas buvo nuolat spaudžiamas „taip ir maniau, kad tau nepasiseks“, „taip ir turėjo būti“, visą laiką vienišas, atskirai būnantis. Jeigu matote klasėje sėdintį vieną vaiką, žinokite, jau kažkas negerai. Pakeitus mokyklą jau po savaitės vaikas – kaip ant sparnų, dingo visos mokymosi problemos. Štai jums atsakymas į klausimą, ką gali mokytojas.
 
Daiva: Man patinka tokie sveiko proto mokytojai, kurie nepataikauja vaikams, tėvams. Tada viskas yra konkretu ir aišku, kas ką daro ir kas už ką yra atsakingas. Ne vienos mokytojos atsakomybė yra ugdyti vaiką, bet ir šeimos. Jei mokytojas sugeba tą pasakyti tėvams, tada klasė yra be chaoso, ji sėkmingai dirba; jeigu tai pradinė klasė, dedamas geras pamatas.
 
Pradinių klasių mokytojas šiandien yra pats svarbiausias mokytojas vaiko gyvenime. Tai yra pamatas vaikui. Todėl labai svarbu pasirinkti gerą pradinių klasių mokytoją ir žiūrėti, ar tai yra sveiko proto mokytojas.

 

Daiva Ausėnaitė