Tinklalapio logotipas
Grįžti

Be patyčių: ilgesnės pertraukos, mažiau namų darbų
event 2016-10-03 domain Švietimo informacinių technologijų centras label_outline Spaudos apžvalga

Be patyčių: ilgesnės pertraukos, mažiau namų darbų
Lietuvos mokyklos pamažu keičiasi – jose diegiamos patyčių prevencijos programos, imta diskutuoti apie lytiškumo ugdymo programos nuostatas, tačiau daugelis kasdieninių mokyklų problemų yra tokios įsisenėjusios, kad apie jas jau niekas negalvoja. Nuo pernelyg trumpų pertraukų, per kurias moksleiviai ne tik nepailsi, bet ir nespėja normaliai pavalgyti, iki paprasčiausių buities problemų – dvokiančių tualetų, varvančių čiaupų, kurie remontuojami tėvų lėšomis.
 
Apie mažų, politiniuose debatuose beveik neliečiamų, bet labai reikšmingų dalykų svarbą moksleivių gyvenime kalbinu psichologę, Individualiosios psichologijos instituto direktorę doc. dr. Rasą Bieliauskaitę.
 
„Auklėdami vaikus kartais pamirštame, kad yra labai svarbūs paprasti fiziniai dalykai. Kai vaikai pavargę, alkani, sušalę, neišsimiegoję – sutrinka psichologinė jų savireguliacija, jie negali susikaupti, nusiraminti, būti draugiški ir linksmi. Vaikai nėra brandūs, todėl prasta fizinė savijauta lemia ir emocines problemas. Net ir suaugusieji, kai nebūna patenkinti jų fiziniai poreikiai, jaučiasi prastai“, – sako psichologė.
 
Pasak jos, labai svarbu ir aplinka bei atmosfera, kurioje moksleiviai praleidžia didžiąją dienos dalį.
 
Prieš diegiant patyčių prevencijos programas ir tikintis rezultatų, galbūt reikėtų atsakyti ir į šiuos klausimus: ar vaikai spėja pailsėti per pertraukas? Ar pradėdami mokytis nuo 8 valandos ryto, turėdami daugybę popamokinių veiklų jie užtektinai išsimiega? Kaip jų fizinę bei psichologinę savijautą veikia laiko sukinėjimas?Ar mokykloje jie gali neskubėdami pavalgyti šilto, kokybiško maisto? Ar gali oriai nueiti į švarų tualetą?
 
Šiandien daugumoje mokyklų galima įžvelgti dvi viena kitą katalizuojančias problemas:
 
1. Vaikai mokykloje praleidžia santykinai nedaug laiko – mažesnę dienos pusę. Tai reiškia, kad per pamokas jie labai intensyviai dirba, pertraukos per trumpos poilsiui, išsilakstymui, normaliam pavalgymui ir bendravimui. Pusę dienos moksleiviai gyvena skubėjimo, streso režimu.
 
2. Kai baigiasi pamokos, dirbantys tėvai susiduria su galvos skausmu – kur „padėti“ vaiką iki jų darbo pabaigos arba kuo jį užimti. Daugelis susiduria su laiko „pertekliumi“. Popamokinės veiklos ne visiems įkandamos ir ne visada patogiose vietose.
 
Psichologė doc. dr. R.Bieliauskaitė sako, kad pertrauka turi būti skirta poilsiui. Vaikai toje pat klasėje skirtingi ir todėl vieniems reikia palakstyti, kitiems – ramiai pabūti tyloje, tas pats pasakytina ir apie laiką bei veiklą po pamokų.
 
Neapgalvotos pertraukos, kurios tėra laisvas laikas, dažnai tampa dar vienu, didesniu nei per pamokas nuovargiu. Todėl vien tik pertraukų ilginimas kokybiško vaikų poilsio problemos neišspręstų, reiktų, kad ir pertrauka turėtų savo struktūrą – moksleiviai turėtų galimybę ir išsibėgioti, ir pabūti ramiai, tylioje aplinkoje, galbūt su kompiuteriu, telefonu ar knyga. Vaiko nervų sistemą labai neigiamai veikia triukšmas. Žinoma, kartais mokyklose jis neišvengiamas, bet tylos oazės kai kuriems vaikams labai būtinos. Vaikų, ypač pradinukų, smegenų raidai būtina tyla, atsipalaidavimas klausantis patinkančios muzikos, gulinėjimas, plepėjimas, įvairūs žaidimai.
 
Valgymas paskubomis
 
Sunku tikėtis, kad įvairios patyčių prevencijos programos pasieks savo tikslus, jei moksleiviai, išklausę mokymus apie pagarbų elgesį, suskambėjus skambučiui turės kuo greičiau lėkti į valgyklą, stumdydamiesi, kad per trumpą laiką gebėtų patenkinti savo fiziologinį poreikį – prisikimšti maisto.
 
Juk požiūrį į moksleivių maitinimą daugelyje mokymo įstaigų yra panašus į gyvūnų šėrimą – kuo pigesnius produktus tiekiančios įmonės, daugelyje mokyklų sovietmetį menantys valgyklų interjerai, indai, baldai, valgymas stumdantis, skubant. Tie, kurių namuose formuojami kultūringo ir sveiko valgymo įgūdžiai – „sugadinami“, o tie, kurie jų neturi – taip ir neįgyja.
 
O juk valgymas yra ne tik svarbus fiziologinis, bet ir socialinis procesas. Sotumo jausmas smegenis pasiekia maždaug per 20 minučių, vadinasi, mažiausiai tiek laiko ir reikia praleisti prie stalo. O kiek jo praleidžia moksleiviai? Būdami vieni labiausiai nutukusių ir sergančių širdies ir kraujagyslių sistemos ligomis valstybių visoje ES galbūt galime leisti tokią „prabangą“ – pasistengti, kad mūsų vaikai augdami nepildytų šios liūdnos statistikos.
 
Mokykloje galėtų būti puiki galimybė formuoti sveikos mitybos įpročius, tiesiog uždraudus visus „skanėstus“ iš automatų ir visiems moksleiviams garantavus šiltus pietus. Juk net ir nemėgstamą daržovių sriubą smagiau valgyti estetiškoje aplinkoje, neskubant, bendraujant prie stalo su visa klase.
 
Per daug namų darbų?
 
Moksleiviai jaučia stresą ne tik dėl nuolatinio skubėjimo, bet ir dėl gausybės namų darbų. Ar visada nenoras ruošti namų darbus išduoda moksleivių tingumą?
 
Retas gyvena arti mokyklos. Būreliai, bastymasis po miestą laukiant tėvų, tada važiavimas namo, vakarienė ir galiausiai, vėlai vakare, mechaninis pamokų ruošimas verčia susimąstyti, daugiau naudos ar žalos vaikui teikia tos privalomos užduotys.
 
„Pagal įstatymus pradinukams neturėtų būti užduodami namų darbai, tačiau realybė kitokia“, – pastebi doc. dr. R.Bieliauskaitė. Specialistės teigimu, moksleivių mokymasis dirbti savarankiškai svarbus, tačiau reiktų turėti omeny, jog vaikai skiriasi savo gebėjimais, raidos greičiu, psichologiniais tipais.
 
Nėra lengvas uždavinys išmokyti vaiką ruošti namų darbus: prievarta, perdėta kontrolė ar priešingai, vaiko užduočių ignoravimas, nėra efektyvūs. Geriausia yra domėtis tuo, ką vaikas veikia, padrąsinti jį, pastebėti jo stipriąsias puses, pagelbėti organizuojant veiklą, bet nereiktų perimanti atsakomybės už neatliktus ar prastai atliktus darbus.
 
„Yra graži metafora – negali gėlės patraukti, kad ji greičiau augtų. Ir vaikui yra būtina erdvė, kurioje jis galėtų skleistis, formuotis ir augti. Nėra gerai, kai pradinukai būna apkrauti būreliais ir todėl labai nuvargsta. Tėvai, organizuodami popamokinę veiklą, turėtų teisingai pasirinkti prioritetus. Galbūt geriau mažiau garsus būrelis, bet arčiau namų, mokyklos, tėvų darbo – kad nereiktų pernelyg fiziškai nuvargti“, – sako psichologė ir atkreipia dėmesį, kad visame pasaulyje didžiausiais pasiekimais gali pasigirti tie, kurie mokykloje mokėsi vidutiniškai, o ne dešimtukais. Svarbu, kad tėvai skirtų savo lūkesčius nuo vaikų norų renkantis būrelius.
 
Patyčių prevencija: nereikia laukti skundų
 
Psichologė atkreipia dėmesį, kad gerai moksleivių ir mokytojų savijautai yra labai svarbi mokyklos vidinė psichologinė atmosfera, kuri didžiąja dalimi priklauso nuo mokyklų vadovų – kaip jie mato vidinę atmosferą ir kaip ją kuria.
 
Dabar planuojamose švietimo įstatymo pataisose mokyklos vadovams numatyta visa eilė prievolių, kaip išgyvendinti patyčias. Čia atsiveria erdvė atskirai diskusijai apie mokyklų vadovų paruošimą, skyrimą, rotaciją, darbo vertinimą.
 
„Viena iš problemų mūsų švietimo sistemoje, šalia daugelio kitų – mokyklų vadovų paruošimas ir atranka“, – pastebi ir specialistė.
 
Psichologė doc. dr. R.Bieliauskaitė aiškina, kad jeigu patyčių problemų sprendimas mokyklose paremtas tik tuo, kad reaguojama tada, kai vaikas pasiskundžia, tokia sistema neveiks niekada.
 
„Turi būti kalbama apie tai, kas vyksta klasėje. Tai klasės mokytojų, o vėliau auklėtojų uždavinys. Būtent klasės vadovas turėtų mokėti vesti socialinį klasės susirinkimą ir tai daryti nuolatos. Tačiau tokie dalykai mažai kur vyksta, nes tai reikalauja iš mokytojų specialių žinių – vadybos, psichologinių bei tam specialiai skirto laiko“, – konstatuoja specialistė.
 
Pašnekovė akcentuoja, kad mokyklų socialiniai darbuotojai, psichologai turi padėti spręsti problemas ten, kur jos kyla – klasėse: „Visos klasės skirtingos, moksleivių santykiai su pedagogais ir vieni kitais formuojami kasdieninėse situacijose, o ne klasės valandėlėse. Todėl kabinetiniai pasikalbėjimai nėra sprendimas. O blogiausia vaikus suskirstyti į gerus ir blogus. Suaugusiųjų uždavinys – pagelbėti išmokti elgtis kitaip. Tačiau mokyklos šiandien tam tiesiog neturi resursų. Ir ne tik finansinių, bet ir žmogiškųjų. Tai ne tik mokyklų direktorių, bet ministerijos ir politikų užduotis. Tačiau kaip jau įprasta energija ir pinigai nukeliauja ne ten, kur jų labiausiai reikia“, – apgailestauja psichologė.
 
Nors kai kurias mokyklų bėdas galima spręsti ir be papildomo finansavimo – tereikia noro ir lankstesnio požiūrio į dar iš sovietmečio besivelkančias tradicijas. Galbūt galima pradėti nuo ilgesnių ir įdomesnių pertraukų ir jokių namų darbų?

 

Regina Statkuvienė