Tinklalapio logotipas
Grįžti

Judėjimas „Esi vertas daugiau“: Drąsiname jaunimą rinktis atsakingai
event 2016-10-06 domain Švietimo informacinių technologijų centras

Judėjimas „Esi vertas daugiau“: Drąsiname jaunimą rinktis atsakingai

​2016 metų gegužės 24-ąją, minint Pasaulinę gyvybės dieną, Gyvybės apdovanojimuose, kurie Lietuvoje vyko jau trečiąjį kartą, už jaunimo ugdymą atsakingam požiūriui į gyvybę buvo apdovanotas jaunimo judėjimas „Esi vertas daugiau“, veikiantis nuo 2013 metų. Trumpai tariant, tai jaunimo susibūrimas, kuris lanko Lietuvos mokyklas ir kalba su mokiniais apie meilę, atsakingų santykių kūrimą, draugystę, lytinius santykius, savivertę ir gyvybės vertę. Šie žmonės turi ypatingą galimybę susidurti su jaunais žmonėmis akis į akį ir bandyti rasti kelią į jų širdis, išgirsti jų liudijimus, skaudžias arba džiugias patirtis bei išvysti ašaras, kai kalba paskaitų metu pasisuka apie santykį su tėvais...

Koks yra šiandienis jaunimas? Ką jie svarsto apie meilę, draugystę, ar svajoja apie šeimą? Ar turi su kuo pasikalbėti šiais klausimais? Ar iš tiesų yra taip, kaip kartais kalbama viešoje erdvėje – kad seksas yra šiandieninio jaunimo kasdienybė? Tai kodėl vis dėlto šis judėjimas skatina laukti iki santuokos? Apie visa tai kalbamės su Agne Grigaityte, Migle Pečiulyte, Kristina Bajarūnaite ir Matu Kauniečiu.

Kaip gimė šis judėjimas?

Agnė: Kauno arkivyskupijos darbuotojai, rengiantys Sutvirtinimo sakramento programą paaugliams ir vedantys užsiėmimus, pastebėjo, jog yra didžiulis poreikis kalbėti apie meilę, apie jausmus, lytiškumą – jiems tai rūpi, todėl šios temos buvo įtrauktos į pasiruošimo Sutvirtinimo sakramentui programą. Tuomet ieškojome jaunų žmonių, kurie norėtų kalbėti minėtomis temomis. Taip po truputį savanorių skaičius augo, mus pradėjo kviesti kalbėti ir į mokyklas, vėliau pradėjome organizuoti kitus renginius. Veiklai įsibėgėjus, 2013-aisiais metais jai davėme pavadinimą „Esi vertas daugiau“, kuris ir atspindi mūsų perteikiamą žinią jaunimui.

Jaunimas labai trokšta tikrumo, jo širdis yra jautri tiesai. Iš patirties galiu pasakyti, kad jei jaunas žmogus pamato, jog ieškoma naudos ar su juo kalbama nenuoširdžiai, jis tai tarsi atmeta, nepatiki. O kai kalbama nuoširdžiai apie tai, kas jam svarbu, kas šiuo metu jo širdyje, be to, kalbama ne siekiant sau naudos, o linkint jam laimės, jis atsiveria ir klausosi. Kurį laiką dirbdama su jaunimui pastebėjau, jog klausimai apie draugystę, meilę, jausmus, savęs priėmimą – ir mergaičių, berniukų – paauglystėje užduodami dažniausiai. Savanoriai, kurie dalinasi su jaunimu šiomis temomis, neturi jokio suinteresuotumo, nepriklauso nuo trečiųjų asmenų, negauna už tai materialaus atlygio, tiesiog kalba todėl, kad mato to darbo prasmę ir nori atliepti jaunimo poreikį kalbėtis nepatogiomis temomis. Pradėjome šį darbą dar ir dėl to, kad jauni žmonės, norintys gyventi moralinėmis vertybėmis pagrįstą gyvenimą, nesijaustų vieniši. Susitikimų, pamokų metu paaugliai išgirsta ne tik mūsų liudijimus, bet ir vieni kitus, tad tai juos padrąsina.

Kokius tikslus sau keliate? Koks, jūsų akimis, yra šiandienis jaunimas?

Agnė: Šiuolaikinėje masinėje kultūroje žmonės nuolat skatinami daugiau pirkti, vartoti, turėti. Šis vis labiau įsigalintis vartotojiškumo reiškinys nesustoja ties besaikiu aplinkos gėrybių naudojimu, prekiniais mainais; jis persiduoda į tarpasmeninius santykius žmogų paversdamas į dar vieną teikiantį naudą arba vartoti skirtą objektą. Populiarioji kultūra (kino filmai, spektakliai, muzika, žurnalai ir kt.) kurios tikslinė grupė – paaugliai ir jaunimas, dažnai yra persunkta seksualizuotos tematikos vaizdinių, žodžių, užuominų. Mes siekiame padėti bręstančiai asmenybei suvokti, priimti kaip asmeninį gėrį ne tik savo lytį, bet ir kitą kaip lygiavertį sau, bei išreikšti savąjį lytiškumą darnia ir pagarbia skirtingų lyčių asmenų bendryste. Taigi stengiamės ugdyti jaunuolių atsakingą, pagarba paremtą požiūrį į save ir į kitą asmenį, lytiškumą, tarpasmeninius santykius, meilę, santuoką, gyvybę ir žinoma skatinti moksleivius kritiškai vertinti masinės kultūros siūlomas vertybes.

Kai atlikau psichologinę praktiką vaikų globos namuose, pastebėjau, kad vos 11–12 metų sulaukę berniukai, dar tik žengiantys į paauglystę, yra ypač smalsūs, ir jiems labai rūpi lytiškumo klausimai. Tad jei nėra šalia žmogaus, kuris galėtų šia tema su jais bendrauti, ugdyti pagarbą, valią, ribas, jiems ilgainiui gali atsirasti priklausomybė nuo pornografijos, masturbacijos, nepagarbus požiūris ir elgesys su merginomis. Matas, kuris daugiau bendrauja su berniukais ir vaikinais susitikimų metu, galėtų patvirtinti, kad ir mokyklose susiduria su panašia situacija.

Matas: Tikrai pritariu Agnei, kad šie klausimai tokio amžiaus vaikinams jau rūpi. Pokalbius pradedame apie vyriškumą, vertybes, valios ugdymą, kaip tą galima daryti kasdienybėje, kokios priemonės tam padeda. Vėliau kalbamės apie lytinius santykius, nors vaikinai nebūna labai drąsūs, tačiau iš jų reakcijų matyti, kad jiems tos temos yra itin aktualios.

Agnė: Kiek man teko pastebėti, vaikinai kartais mėgsta pasigirti, kokie jie patyrę šiuo klausimu ir kaip viską supranta, žino, tačiau kai paklausiam, kokios jie norėtų žmonos, didžioji dauguma atsako, kad tokios, kuri nebūtų turėjus kitų partnerių. Kitas pavyzdys, kai klausiame, ar norėtų, kad su jų seserimi kiekvieną savaitgalį miegotų vis kitas vaikinas, dažniausiai vietoj paprasto atsakymo ar šalia jo dar išgirstame ir pasipiktinimo šūksnių, kad nenorėtų, jog taip nepagarbiai būtų elgiamasi su jų seserimi! Labai įdomu, kad, užduodami tokius atvirus klausimus, turime galimybę išgirsti nuoširdžiausius jų atsakymus.

Matas: Žinoma, tikrai ne visi vaikinai nori būti suvedžiotojais ar tais, kurie trokšta tiesiog išbandyti merginą. Būna, kad vaikinai prisipažįsta, jog jie tikrai labai nori pažinti merginą, kuri patinka. Jie nori mylėti ir būti mylimi, kaip ir kiekvienas žmogus šioje žemėje. Aišku, mergina ir vaikinas turi veikti išvien ir padėti vienas kitam augti. Jie abu žengia žingsnius, kad puoselėtų arba skaisčius santykius, arba tokius, kuriuose reikšmingą vietą užima kūniški malonumai. Niekuomet nebūna tik vienas iš jų kaltas dėl neskaisčių santykių. Vaikinai tikrai trokšta pažinti merginas, bet, žinoma, žmogus taip jau sutvertas, atsilaikyti prieš pagundą kartais labai sudėtinga. Tai dviejų žmonių darbas, ir nuostabu, jei šalia esantis žmogus žino tavo troškimą ir padeda jo siekti.

Agnė: Labai pritariu Matui, jog santykiai yra dviejų žmonių darbas nuo pat pirmųjų žingsnių. Merginos širdyje trokšta ištikimos meilės, artimos draugystės, tačiau tam, kad atkreiptų vaikinų dėmesį, pasitelkia orumą žeminančias priemones – daug nuogo kūno atidengiančią aprangą, šokiruojančių nuotraukų socialiniuose tinkluose. Jos tą galimai išmoksta ir iš holivudinių filmų, ir iš šou pasaulio įžymybių rodomo pavyzdžio. Būtent todėl kalbėdamos su merginomis skatiname jas gerbti savo orumą, išlaikyti aukštą savivertę, kad atkreiptų garbingų ir protingų vaikinų dėmesį, o ne tų, kuriems rūpi trumpalaikiai santykiai. Pabrėžiame joms, kad paauglystė yra puikus laikas tobulinti save, kaupti patirtį, žinių įvairiose srityse – nuo sporto, šokių, muzikos iki politikos, psichologijos, ekonomikos. Linkime, kad vaikinai susižavėtų ne tik jų išoriniu neginčytinu grožiu, tačiau ir jų širdies turtais, talentais, unikaliomis savybėmis.

Esate jau aplankę per 60 mokyklų, jūsų paskaitų išklausė apie 5000 mokinių. Taip pat vedate paskaitas Sutvirtinimo sakramentui besiruošiantiems jaunuoliams. Kokias dar veiklas vykdote?

Agnė: Dar organizuojame vaikinų ir merginų savaitgalius, nes pastebėjome, jog 45 minučių ar pusantros valandos trukmės pamokų mokyklose neužtenka, kad galėtume atsakyti į jaunimui rūpimus klausimus. Tad šiam poreikiui atliepti ėmėmės organizuoti paros trukmės savaitgalius merginoms ir vaikinams. Taip pat organizuojame vasaros stovyklą ir keliskart per metus – masinius renginius jaunimui, kurie sulaukia nuo 500 iki 800 dalyvių, kurie turi galimybę dalyvauti įvairiose paskaitose, užsiėmimuose pagal pasirinktas temas. O vesdami paskaitas besiruošiantiems Sutvirtinimo sakramentui, pasiekiame daug tikinčio jaunimo, kuriems natūraliai kyla klausimų, ką Bažnyčia sako apie lytiškumą, apie meilę ir pan.

Minėjote, jog savaitgalių merginoms ir vaikinams metu, labiau gilinatės į šias anksčiau jūsų išvardytas temas. Apie ką kalbate, kokių klausimų sulaukiate?

Agnė: Visų pirma, kalbame apie patį žmogų, asmenį ir apie jauno žmogaus vertybes – apie tai, kas svarbu, kokių atsakymų jis ieško apie save ir kitą žmogų. Merginos grupelėse bendrauja su merginomis, o vaikinai – su vaikinais: apie savivertę, poros draugystę, lytinius santykius, kontracepciją, pornografiją, lytiniu keliu plintančias ligas... Taip pat savaitgaliais dalyvauja savanoriai gydytojai, medicinos studentai, kurie kalba apie gyvybės vertę, abortus, hormoninių kontraceptikų poveikį ir pasekmes. Akcentuojame jaunuolių sąmoningą pasirinkimą, kad jie žinotų visus argumentus už ir prieš ir gebėtų pasirinkti tai, kas jiems iš tiesų atneštų trokštamą laimę.

Nereikia daug laiko ir per susitikimus galima suprasti, jog jaunimo nuomonė iš tiesų labai stipriai formuojama viešosios erdvės. Pavyzdžiui, kartą mergina klausia: „O ką daryti, jei ištiko netyčiukas?“ Natūraliai kyla klausimas: „Ar su vaikinu atsigulei į lovą irgi netyčia?“ Juk visi žinome, kad lytinio aktas skirtas ne tik išreikšti meilę, bet ir pradėti naują gyvybę. Taigi kalbame su jaunimu, kad nusprendę pasimylėti turi būti pasiruošę sužinoti, jog užsimezgė nauja gyvybė, kuria turės rūpintis, būti už ją atsakingi, ir kad tas vaikinas, nuo kurio pastojo mergina, bus vaiko tėvas, o ji pati taps mama. Primename jaunuoliams, kad nė viena kontraceptinė priemonė negarantuoja 100 % apsaugos, tad jie patys tą išgirdę sutinka, jog tikrai dar nėra pasiruošę tapti tėvais, todėl vienintelis būdas to išvengti – apsispręsti susilaikyti nuo lytinių santykių.

Kristina: Manau, kad labiausiai jaunimą sužavi liudijančios poros. Tie, kurie jau susituokę ar yra pakeliui į santuoką, tikrai nesako, jog pasirinkimas susilaikyti nuo lytinių santykių iki santuokos labai lengvas. Atvirkščiai – liudija, kad atsispirti aistroms, kai myli žmogų, labai sunku, tačiau verta! Jie dalinasi su jaunais žmonėmis savo patarimais, kaip jie palaiko vienas kitą, kas jiems padeda laikytis savo užsibrėžto tikslo, kokią mato to prasmę ir naudą, kaip draugauja, kaip leidžia laisvalaikį. Poros pabrėžia, kad visos draugystės esmė yra bendravimas ir kitą asmenį gerbiantis elgesys. Ne išbandymas tarpusavio suderinamumo lytiniuose santykiuose (kas yra visiškas mitas) garantuos darnią ateitį – o interesų, požiūrių, vertybių sutapimas. O tą išsiaiškinti įmanoma tik daug kalbantis. Porų liudijimai leidžia parodyti, kad ne tik teoriškai, bet ir praktiškai įmanoma skaisti draugystė.

Mūsų tikslas yra pasakoti per pavyzdį, liudijimą, kad jaunimas matytų, jog tikrai yra žmonių, kurie pasirenka neturėti lytinių santykių iki vestuvių ir sėkmingai šiuo keliu žengia vėliau dalindamiesi džiaugsmu. Ir mes patys turime daug draugų, kurie liudijo ir iki santuokos, ir jau susituokę. Galime patvirtinti, kad tokių žmonių tikrai yra daug!

Kaip sekasi pasiekti jaunimo širdis? Kokių reakcijų sulaukiate? Ar jaučiate grįžtamąjį ryšį – galbūt sulaukiate laiškų, padėkų ar liudijimų?

Kristina: Manau, jei nematytume jų žibančių iš smalsumo akių, negirdėtume klausimų, nematytume susidomėjimo, tikriausiai jau būtume nustoję lankytis mokyklose. Tikrai jaučiame ir matome, kad jie nori su kažkuo pasikalbėti šiais klausimais. Po pamokų ir merginos, ir vaikinai priėję klausia, kur galėtų rasti daugiau informacijos, kaip elgtis vienoje ar kitoje situacijoje, sulaukiame labai konkrečių klausimų iš gyvenimiškų situacijų ir internetu: kaip suprasti vienokį ar kitokį vaikino poelgį, kaip atpažinti, suprasti, kad žmogus tau kažką jaučia ir kt. Buvo ne vienas ir ne du kartai, kai mokiniai priėjo prie mūsų po pamokos ir tiesiog pasakė: „Ačiū, kad patvirtinote tai, apie ką aš jau seniai galvojau ir kuo tikiu.“ O vieną kartą mergina tiesiog prieš visą klasę drąsiai pareiškė, kad ji seniai yra priėmusi sprendimą, jog lauks iki vestuvių, kad nežada išdalinti savęs kiekvienam, kuris patiks ar sakys, jog ją myli.

Agnė: Akivaizdu, kad beveik niekas su jais tokiomis temomis nekalba, tad jie tikrai gerte geria visą išgirstą informaciją į save, ir tą mes tikrai matome. Po paskutinio susitikimo sulaukėme vienos merginos liudijimo, ji rašė, jog išgirstos istorijos privertė permąstyti gyvenimą ir priimti atsakingus bei ryžtingus apsisprendimus, mergina dėkojo ir ragino toliau tęsti pradėtą veiklą, nes tai daro stiprią įtaką jauniems žmonėms.

Kristina: Dar svarbu paminėti, jog mes tikrai nenorime jiems kažko įteigti ir pasakyti, kaip gyventi. Mes tiesiog norime paskatinti juos kritiškai mąstyti ir turėti tvirtus savo principus, nusistatyti gyvenime tikslus ir jų užtikrintai siekti, kad bet koks papūtęs vėjas iš šono jų nepaveiktų. Jaunimas yra tikrai protingas, imlus, jie nori būti laimingi.

Agnė: Dar vienas dalykas dėl kurio, manau, jie taip įtemptai mūsų klauso, yra tai, jog mes, rodos, sakome visa tai, kas yra absoliučiai priešinga viskam, ką jie mato ir girdi viešoje erdvėje: filmuose, dainose, reklaminiuose plakatuose autobusų stotelėse, televizijoje, įžymybių gyvenimuose, žurnaluose ir t. t. Viskas yra tuo persmelkta. O kur dar perdėti ir išgalvoti draugų pasigyrimai, su kiek jie panelių jau permiegojo ir kokie yra patyrę! Ir tuomet, kai ateini pas tą jauną žmogų ir klausi: „ar nori būti laimingas?“, „kaip įsivaizduoji tikrą meilę?“, „ar svajoji sukurti šeimą ir turėti vaikų?“, „ar nori, kad tavo būsima žmona būtų permiegojusi su daugybe vaikinų?“, „kaip įsivaizduoji santykius su kitu žmogumi?“, jie tikrai lieka sukrėsti, nes supranta, jog visa tai, ką mato ir girdi viešoje erdvėje, nėra vienintelis pasirinkimas.

Kartais liūdna, kad visi jauni žmonės yra tarsi sumesti į vieną katilą ir bandoma viešoje erdvėje jų įvaizdį kurti tarsi kokių gyvuliukų, nesugebančių atsispirti aistroms, tramdyti savo potraukių ir instinktų, neturinčių kritinio mąstymo, valios. Ir apskritai posakis, kad seksas yra šiandienio jauno žmogaus kasdienybė, mane, kaip jauną merginą, ir galiu drąsiai sakyti – daugelį mano pažįstamų jaunų žmonių – tiesiog žeidžia. Absurdiška, kad jauni žmonės yra laikomi tokiais, kuriems tik seksas terūpi. Jie yra sąmoningi ir kelia sau bei kitiems aukštus standartus, laukia ir tikisi tikros meilės, apie ją svajoja. Tačiau visuomenės spaudimas išbandyti intymius santykius, nes „visi taip daro“, dažnai apakina ir trukdo pamatyti tai, kas iš tiesų yra tikra, ir kad tarp žodžio „meilė“ ir „seksas“ negalima dėti lygybės ženklo.

Kristina: Yra dar vienas klausimas, kurio jaunimas, kaip pastebėjome, dažniausiai nesitiki: „Ar tu norėtum būti išbandyta(s)?“ Juk taip kalba apie save, kad „noriu pabandyti“, „noriu būti patyręs“. Atrodo, žodis juk tas pats – išbandyti, tačiau kai kalbame apie save, kaip apie tą, kuris yra išbandytas, maloniai niekam tikrai neskamba. Todėl visuomet stengiamės kalbėti jauniems žmonėms apie tai, kad santykiai tarp žmonių yra ypatingi, kad negalima žmogumi naudotis. Tie pabandymai juk lieka mumyse ir veikia mūsų jausmus, požiūrį į kitą, netgi į save patį.

Ar paskaitas vedate tik jūs? Esate aplankę daugybę mokyklų, bendravę su tūkstančiais mokinių – kaip jums atrodo, ar mokiniai kalba šitomis temomis su tėvais? Dažnai tenka girdėti, kad tokius klausimus verta palikti tėvų rūpesčiui...

Agnė: Pagrindiniai savanoriai yra jaunimas, studentai ir jaunos šeimos, kurios liudija, dalijasi savo patirtimi ir patarimais jaunimui. Taip pat užsiėmimus gyvybės tema veda gydytojai, medicinos studentai.

Mes patys tarpusavyje pasikalbame, kad tikrai gaila, jog mums mokyklose niekas apie tai nepasakojo, nes galbūt tai būtų padėję išvengti skaudžių akimirkų, nusivylimo savimi ir kitais, „nuslydimo“ į šoną... Tad ne tik mes taip manome, bet ir sulaukiame patvirtinimo, kad su jaunimu tikrai reikia apie tai kalbėti.

Kristina: Panašu, jog didžioji dalis mokinių, deja, su tėvais visiškai apie tai nekalba. Problema abipusė – nei tėvai, nei vaikai nedrįsta. Man atrodo, jog dauguma paauglių gyvena viešosios erdvės ir ypač holivudinių filmų suformuotu įvaizdžiu, o juose, kaip žinoma, vaizduojamas gyvenimas yra tikrai labai stipriai atitolęs nuo realybės. Pavyzdžiui, juk dažniausiai, jei išgirstame posakį „Aš tave myliu“, po kelių minučių tą porą jau matome lovoje. Meilė sulyginama su seksu – jei nesimyli, vadinasi, nemyli.

Miglė: Visų organizuojamų susitikimų su jaunimu metu tikrai paminime šeimą ir klausiame susirinkusių paauglių, ar šeima, santykiai su tėvais yra svarbu, vertybė. Žinoma, sulaukiame teigiamo atsakymo. Vėliau, kai kalbame apie tai, kiek iš tiesų jie skiria šeimai laiko, jei sako, kad tai svarbu, dažnai tenka matyti ašaras mergaičių akyse. Ir dažniausiai klasėje tvyro kelių minučių tyla, būna šiek tiek nejauku, o taip norėtųsi, kad vaikai džiugiai kalbėtų apie savo šeimą... Labai retai mokiniai džiaugiasi ir sako, kad jų šeimose daug bendraujama, dalijamasi. Dažniau jaučiame ir iš pasisakymų suprantame, kad šeimose yra daug bėdų, kurios tiesiogiai liečia vaikus, jų jausmus. Aiškiai jaučiasi vaikų vienišumas ir užsidarymas tarp savų problemų, tad patys ir ieško atsakymų į visus kylančius klausimus ten, kur jie prieinami: žurnaluose, internete.

Agnė: Mūsų tėvų karta augo sovietmečiu, ir kiek yra tekę iš savo pačios ar draugų tėvų girdėti, niekas su jais nekalbėdavo apie tokius dalykus. O ir dabar dažnai tėvai, nedrįsdami, nežinodami, nuo ko net pradėti, kaip prieiti prie vaiko ir užkalbinti tokiais klausimais, nes niekas ir su jais apie tai jaunystėje nekalbėjo, tiesiog įduoda prezervatyvą prieš jam išeinant į vakarėlį ar diskoteką. Dar viena to priežastis, kuri kyla tikriausiai iš artimo ryšio nebuvimo, – tai nenoras pasirodyti prieš vaiką senamadiškam, atsilikusiam ir sulaukti tik replikų, kad niekas jau šiais laikais nebrangina skaisčių santykių ir nelaukia iki vestuvių, nes yra įvairių apsisaugojimo priemonių...

Mes tikrai daug bendraujame su jaunimu, ir kartais atrodo, kad juos sustiprintų tiesiog tėvų pasidalinimas, kaip jie patys visa tai išgyveno, ką patyrė, kaip patartų dabar savo vaikams elgtis, ką rinktis. Bet vaikai nedrįsta klausti tėvų, o tėvai nedrįsta pradėti patys tokių pokalbių. Vadinasi, reikėtų dirbti ir su jaunimu, ir su tėvais – pasakoti jiems apie tai, kaip prieiti prie vaiko, kaip kurti artimą, pasitikėjimu grįstą santykį...

Keletas žurnalistų, pastaruoju metu reagavusių į kilusias diskusijas viešoje erdvėje dėl rengiamos lytiškumo ugdymo ir rengimo šeimai programos, sako, jog seksas yra šių dienų jaunimo kasdienybė ir kad bet koks noras su tuo kovoti primena viduramžius – juk gyvename XXI amžiuje, ir žmogus turėtų turėti teisę pasirinkti daryti tai, kas jam patinka, tada, kada tik nori. Kodėl manote, kad vis dėlto prasminga jaunus žmones skatinti atsisakyti lytinių santykių iki vestuvių, kai du žmonės įsipareigoja vienas kitam būti visą gyvenimą ištikimi?

Agnė: Na pirmiausia negaliu vienareikšmiškai sutikti, kad viešai tekstus apie jaunimą ir jų pomėgius rašantys žurnalistai yra visiškai teisūs sakydami, jog seksas – jaunimo kasdienybė. Jei atvirai, iš tų visų klausimų ir liudijimų, kurių sulaukiame ir internetu, ir pamokų metu, ir po įvairių susitikimų su jaunimu, peršasi išvada, jog didelė dalis tos jaunimo seksualinės patirties yra pažymėta alkoholiu ir neblaivumo būsena. Ką tai signalizuoja? Kad žmogus to nepasirenka blaiviu protu. Tai iš tiesų šokiruoja. O paskui merginos ir vaikinai mums atvirai sako, kad savimi bjaurisi, nes elgėsi negalėdami šimtu procentų valdyti savo aistrų, pasirinkti... Taip pat tokios patirtys, be jokios abejonės, merginoms kelia baimę pastoti, prisipažinti tėvams ir t. t.... Taigi, mes kalbėdamiesi su jaunimu ir siekiame juos paskatinti rinktis tai, kas jiems atneš ne trumpalaikį malonumą, o ilgalaikę laimę.

Akivaizdu, kad tokie santykiai be įsipareigojimo, atsakomybės ir jų paliktos žaizdos sukelia daug skausmo jauniems žmonėms, tad vėliau sudėtinga išmokti vėl pasitikėti kitu žmogumi. Tokių patirčių girdėjimas mus drąsina ir skatina nenustoti.

Kristina: Apskritai sudėtinga tokiais atvejais kalbėti apie meilę – lytinis aktas yra tarytum didžiausia meilės išraiška, bet paaiškėja, kad tai vis dėlto nieko panašaus į meilę, jei viskas tiesiog ima ir pasibaigia, lieka tik skausmas. Jeigu jos nelydi jokia atsakomybė, jokie įsipareigojimai, kyla tik visokios baimės – „kad tik nepastočiau“ arba „kad tik suveiktų kontraceptikai“ ir kt. Apie kokią meilę galime kalbėti? Tokiu atveju lytiniai santykiai yra tik malonumas. Tai ne meilės išraiška. Tai tik instinktų pildymas. Lytinių santykių prasmė tokiais atvejais visiškai sumenkinama.

Agnė: Tačiau svarbu paminėti, kad kalbėdami nuolat pabrėžiame, jog žmogus visuomet turi galimybę pasirinkti, keistis, mokytis iš klaidų, apsispręsti nuo šiandien už tikrąsias vertybes, už pagarbų požiūrį į kitą asmenį... Jauni žmonės, kurie liudija per susitikimus taip pat turi įvairiausių patirčių – ir nelaimingų draugysčių, ir santykių, kurie sužeidė, ir patirtų nusivylimų tiek savimi, tiek kitu žmogumi. Tokia jų asmeniška patirtis suartina su klausytojais, ypač jaunais žmonėmis. Norėdamas būti nuoširdus, esi priverstas atverti slaptas širdies kerteles. O jaunas žmogus, jausdamas, kas yra tiesa, imliai priima nuoširdžius liudijimus ir savo gyvenime daro nors ir mažų, bet tiesa pagrįstų pasiryžimų.

Žinoma, kad mūsų atliekama tarnystė yra tik lašas jūroje, todėl visuomet su džiaugsmu kviečiame kuo daugiau jaunimo, suaugusių, porų, šeimų įsitraukti į šią veiklą, dalintis savo istorijomis, nebijoti kalbėti atvirai apie išgyvenimus, nes tiesa pagrįstas liudijimas pasiekia ieškančių jaunų žmonių širdis ir gali atsverti vartotojiškos kultūros primetamas normas.

Kalbino Marija Keršanskienė