Tinklalapio logotipas
Grįžti

Fizinis „aš“ ir virtualusis „aš“. Ar dažnai besusitinkame?
event 2016-10-14 domain Švietimo informacinių technologijų centras label_outline Spaudos apžvalga

Fizinis „aš“ ir virtualusis „aš“. Ar dažnai besusitinkame?

Kuo toliau, tuo daugiau mūsų esame beveik nuolat prisijungę ar prijungti prie savo telefonų, kompiuterių, planšečių, televizorių ir kitokių išmaniųjų. O kur šita priklausomybė technologijoms mus veda? Tai, kas vyksta privačioje ar viešoje interneto erdvėje, daugeliui jau yra didesnė realybė nei ta, kurioje iš tikrųjų esame. 

Praleisti naujieną apie tolimame pasaulio kampelyje susisprogdinusį savižudį ar apie geriausio draugo katino išdaigas – tiesiog nebepadoru. Tai, kaip ir kiek smarkiai medijos veikia mūsų gyvenimus, jau nebėra juokinga. Tenka sutikti, kad tai yra ne kažkokio abstraktaus gyvenimo, bet kiekvieno mūsų būtis. Tik kartais pasidaro baugu, nes gyventi šioje ekrano pusėje daugelis jau nesugebame, nebemokame, o neretai ir nebenorime.

Pamenate, kai atsirado mobilieji telefonai, paaugliams buvo smalsu: kaipgi anksčiau susitikdavo žmonės? Pasimatymai buvo planuojami prieš kelias dienas, jei ne prieš savaites. Susitikimo vietos ar laiko paskutinę minutę pakeisti nebuvo įmanoma. Su mobiliaisiais telefonais komunikacija tarp žmonių tapo daug veiksmingesnė. Tačiau gyvus susitikimus pakeitė pokalbiai telefonu. O šiandien ir telefoninis pokalbis neretai atrodo per daug intymus, asmeniškas. Daug patogiau nusiųsti SMS, elektroninį laišką ar pasikalbėti internetu per kokį nors chatą. Gal keistai skamba, bet nutiko taip, kad kuo viešesnis mūsų gyvenimas elektroninėje erdvėje, socialiniuose tinkluose, tuo uždaresni ir drovesni mes tampame realiame asmeniniame gyvenime. 

Tėvai šiandien apie savo vaikus daugiau sužino iš socialinių portalų nei iš jų pačių ar jų draugų. Nereikia net kalbėtis su vaikais, artimaisiais, draugais. Apie jų gyvenimą, problemas, idėjas, svajones galima pasiskaityti socialiniuose tinkluose, tarsi tai būtų grožinės literatūros kūrinys ar dienoraštis. Tačiau kodėl mums prireikė daug didesnės auditorijos, su kuria dalinamės neretai itin asmeniškais dalykais?

Viskas, pradedant tuo, kaip šiandien esi apsirengęs, ką suvalgei priešpiečiams, baigiant tuo, ką sutikai vakarėlyje, staiga tapo vieša ir kažkam įdomu. Daugumai, pavyzdžiui, Facebook‘o narių įdomūs yra tik jų pačių puslapiai, jų pačių nuotraukos. Bet ar tas žmogus vaizduojamas gražiose nuotraukose tikrai esu aš? Ar tikrai tai, kad kažkam patiko mano nuotraukos, priverčia mane pasijusti geriau? Ar man ir tau užtektų vien tikro kasdienio savęs, su visomis problemomis ir blogomis nuotaikomis, kurios nebus paviešintos ir aptartos šimtų beveidžių „draugų“? Ar tikrai kažkam tu ir tavo kasdienybė, gaminamas maistas, išgyvenimai, nuotaikos, mintys yra įdomios? O gal tau su pačiu savimi paprasčiausiai nuobodu? Gal tavasis internetinis „aš“, ta elektroninė virtualioji tavo dalis tave išlaisvina, leidžia atsiskleisti? Pagaliau kaip žinoti, kuri tavo asmenybės dalis yra tikresnė – esanti šioje ar esanti anoje ekrano pusėje?

Realybėje puikuotis nauja suknele ar tobulai atkurtu kulinariniu šedevru laikoma nelabai mandagiu ir gražiu poelgiu, o štai virtualioje erdvėje subtilus pagyrimų tikėjimasis ir reikalavimas – savaime suprantamas bendravimo tikslas. Tuštybės ir miesčioniškumo demonstravimas šiandien yra absoliučiai normalus reiškinys, o neretai vienintelis būdas sulaukti dėmesio ir liaupsių sudaiktėjusioje vienišių visuomenėje.

Medijos ir IT pasiglemžė mūsų žmogiškumą ir individualumą: ypatingas akimirkas, mintis, pasiekimus ir natūralų norą visu tuo dalintis. Tapome priklausomi, suniveliuoti, savotiškai apiplėšti. Mums jau nesvarbu, ar esame iš tiesų suprasti, ar kas nors nuoširdžiai dėl mūsų ir drauge su mumis pasidžiaugia iš širdies, ar mūsų pasiekimai tikrai yra tokie svarbūs, kokie jie atrodo mums patiems. Like piktogramos paspaudimas yra pritarimo ekvivalentas. Ko dar norėti, jeigu gyvoje aplinkoje to metų metais nesulauki? Taigi ir nelauki... 

Paradoksas, milžiniškas informacijos srautas mūsų gyvenimus padarė nuobodžius. Žinios apie bombas ir imigrantų krizes, apie nukritusius lėktuvus ir žudomus delfinus nebejaudina. Blogo pasaulyje vyksta per daug. Pasaulis – gili bedugnė, į kurią kas dieną įmetami dar keli kruvini kauleliai. Nieko nuostabaus, kad žmonės nuo to bėga, slepiasi. O jų kasdieniai gyvenimai viešai transliuojami tarsi pramoga. O kai ir pats sau atsibosti, kai atsibosta draugai ar net labai smagios žinios, visada galima paspausti mygtuką.

Įdomu, ar šiandieniai mokyklinukai žinos, kad tai įmanoma. Ar pažins ir pamėgs save, visgi gyvenančius šiapus kompiuterio monitoriaus, šioje išmaniojo telefono ar dar kokio naujesnio įrenginio ekrano pusėje?...