Tinklalapio logotipas
Grįžti

Verkiantį ir sužalotą sūnų iš mokyklos atsiėmusi kelmiškė: „Mokinių krikštynos – tai patyčios!“
event 2016-11-02 domain Švietimo informacinių technologijų centras

Verkiantį ir sužalotą sūnų iš mokyklos atsiėmusi kelmiškė: „Mokinių krikštynos – tai patyčios!“
Po spalio 28-ąją Kelmės „Kražantės“ progimnazijoje praūžusių penktokų krikštynų užvirė emocinga diskusija, į kurią įsivėlė visa mokyklos bendruomenė. Kelmiškė Urtė J. savo sūnų iš šios kasmetinės šventės pasiėmė raišą, išterliotą ir verkiantį. Berniukas „krikšto“ ritualą suprato kaip didžiausią pažeminimą. Ar išties neperlenkta lazda? Gal šiai tradicijai laikas užmarštin?

Diskusija apie tai, penktokų krikštynos – reikalinga tradicija ar patyčių forma, užvirė Urtės asmeninėje „Facebook“ paskyroje. Susijaudinusi dėl stresą patyrusio sūnaus, moteris išliejo pyktį viešu pareiškimu savo draugams. Netrukus įrašas išplito, o komentarų skaičius pasiekė šimtą.
 
„Nieko neįtardama atvažiuoju pasiimti sūnaus iš mokyklos. Vaikas ateina raišas, ištepliotu veidu, galvoje – neaiškios konsistencijos putos. Atsisėdęs į mašiną, jis pradeda verkti pasikūkčiodamas. Ima pasakoti apie krikštynas: „Iš mūsų visaip tyčiojosi, su lipnia juosta surišo rankas, kojas, liepė gert visokias šlykštynes, daug vaikų verkė. Joriui reikėjo padaryt 20 atsispaudimų, namo jis išėjo sirgdamas.“ Paklausiau, o ką darė mokytojai. Sūnus atsakė, kad nieko – juokėsi, o tikybos mokytoja dar viską ir fotografavo.
 
Taigi, gerbiamieji mūsų supuvusios švietimo sistemos atstovai, ko reikia griebtis mamai, kai vaikas paklaikęs nebesupranta, kas ką tik įvyko mokykloje? Kodėl vyresni vaikai turi teisę iš jų tyčiotis, o mokytojai stovi, juokiasi ir fotografuoja? Paskui jūs stebitės, kodėl tiek vaikų Lietuvoje nusižudo. Kai namie skiepiji visai kitokias vertybes, kai mokini užjaust klasėje silpnesnius, o vaikas drebėdamas nuo streso kartoja, kaip jis, būdamas 8 klasėje, atkeršys penktokams, ką daryti? Sveikinu, jūsų iškrypusi sistema veikia puikiai“, – viešai kreipėsi Urtė.
 
Verkti – ne gėda, gėda – tyčiotis
 
Pasak Urtės, pleistrą ant sutinusios jos sūnaus kojos užklijavo progimnazijos direktorė. Apie įvykį iškart po šventės mamos niekas neinformavo.
 
„Viena mergaitė netgi atsidūrė ligoninėje. „Pasikrikštijo“. Konclageriai, kaip matau, neišnyko po Antrojo pasaulinio karo, jie tebėra čia, visai šalia – mokykloje. Supuvusi sistema sukasi visu pajėgumu. Tik šįkart nebetylėsiu, gal bent kitais metais bus mažiau verkiančių penktokų. Jie per maži atskirti humorą nuo tikrų faktų. Visa tai, kas vyko, jų galvose buvo suprasta kaip pasityčiojimas“, – tikino išsigandusio berniuko mama.
 
Direktorė jai paskambino tik pamačiusi sparčiai sklindantį „Facebook“ įrašą. Atsiprašė ir patikino, kad metai iš metų tas pats: jie nebenori daryti krikštynų, bet to reikalauja vyresnių klasių mokiniai.
 
„Tikrai neturiu nieko prieš mokyklą. Anksčiau, kol sūnus mokėsi pradinėse klasėse, problemų nebuvo. Labai nusivylus esu, tiesiog pasijutau bejėgė. Mano vaikas buvo labai išsigandęs. Dar parašė man: „Mama, kodėl tu paskelbei, kad aš verkiau?“. Sakau, Aini, verkti nėra gėda, gėda yra tyčiotis iš mažesnių ir silpnesnių“, – kaip ramino sūnų, atskleidė Urtė.
 
 Kokia krikštynų prasmė?
 
Išvydę Urtės viešą pasisakymą „Facebook“, sukruto ir kiti mokinukų tėvai.
 
„Praėjo ketveri metai, o niekas nesikeičia.... Tuomet vaikams buvo daužomi žali kiaušiniai ant galvos. Pamenu, buvo šalta, ir su tokiomis galvomis vaikai turėjo eiti namo. Užsiminus apie tai, mokyklos vadovybė tik šypsojosi...“, – tikino dabar jau devintoką auginanti kita mama.
 
Kita teigė nesuvokianti šios šventės prasmės: „Manykime, kad ji reikalinga tam, kad paruoštų mokinukus vyresnėms klasėms. Taip išeina, kad mokytojai tuomet juos ruošia patyčioms? Vaikui juk trauma, kai vieni iš jo „dergiasi“, o kiti juokiasi.
 
Prisimenu tuos laikus, kai sustatydavo eilėmis visus ir liepdavo šalia vienas kito atkišti nuogas sėdynes. Plėšydavo nuo jų lipnias juostas. Lyg būtų to maža, po kelių dienų ateidavo sesutė ir visiems girdint išvardindavo vardus tų, kurie turi spalinių. Mėnesį pašaipos nesiliaudavo. Krikštynos man panašu į tai. Vietoj to, kad aštuntokai mokytų penktokus gero elgesio klasėje taisyklių, rodytų knygas ir pasakotų apie rašytojus, ruošia juos ateičiai, kažkokius cirkus darydami“.
 
Kiti vyresnieji įvardijo krikštynas kaip senų laikų atgyveną, vyresniųjų norą pademonstruoti jėgą prieš jaunesnius. Krikštynų, kaip tradicijos, puoselėjimas, pasak jų, – tai tarsi sukimasis surūdijusioje karuselėje.
 
Pats kaltas, nes priešinosi
 
Tačiau tai – tik viena barikadų pusė. Kitoje stovi patys vyresniųjų klasių mokiniai. Išvydę Urtės viešą pasisakymą, „krikštytojai“ puolė ginti savęs, mokyklos, mokytojų, o ir pačios tradicijos.
 
Pasak vienos mokinės, penktokų krikštynos vyksta kasmet ir jos mažai kuo skiriasi. Visad mažieji, vedami į salę, būna surišami, kad nebėgtų. Kojų jiems tikrai niekas nerišo – tik rankas. Daugelis mažųjų, merginos teigimu, iš šventės išėjo su šypsena.
 
„Berniuko galvoje buvo skutimosi putos, kurios lengvai išsiplauna. Gėrė jie ne šlykštynes, o pelyno arbatą. Neverkė, nes jeigu būtų verkę, krikštynos būtų nutrauktos. Be to, jie darė ne atsispaudimus, o pritūpimus. <...> Tie, kuriems buvo bloga, galėjo atsistoti ir išeiti. Buvo pora išeinančių. Krikštynos tikrai nebuvo baisios ar kažkuo pavojingos. Toks jausmas, kad mes ten jiems galvas nutraukėm.
 
Šiais metais penktokai buvo itin triukšmingi – buvo sunku juos suvaldyti. Tas berniukas, nenorėdamas valgyti sausainio, kurį davėme, atsistojo, pradėjo bėgti ir paslydo. Jeigu jis būtų tiesiog atsisakęs valgyti ir niekur nebūtų bėgęs, tikrai dabar nešlubuotų“, – teisinosi viena mokinė.
 
Kita pabrėžė, jog pačio Urtės sūnaus elgesys privedė prie tokių nemalonių pasekmių. Priešinosi, tad ir susižeidė. Paaugliai tikino tikrai nenorėję pasityčioti iš mažesniųjų, tiesiog darė tai, kas buvo įprasta metai iš metų – ką patys patyrė būdami penktokai.
 
 „Iš mamos reakcijos rodosi, kad skerdynės mokykloje vyko. Viskas priklauso nuo kampo, iš kurio žiūrima į situaciją. Daugumai buvo linksma“, – tikino vienas „Kražantės“ mokinių.
 
Tai mokyklai – pamoka
 
Visi besiteisinę „krikštytojai“ vyresniųjų buvo išvadinti pienburniais. Išties sunku reikalauti iš aštuntokų protingų sprendimų, jei, būdamas suaugusiu, išvadini juos nebrendylomis ir liepi nutilti.
 
„Per tiek metų nesame, kaip mokykla, gavę tiek daug neigiamų emocijų. Labai dėl to širdį skauda. Gaila visų šioje istorijoje. Suprantu ir mamą, kurios vaikas išgyveno stresą. Gaila, norėjosi berniukui padovanoti gerų emocijų prieš rudens atostogas. Suprantu ir mokytojus, kurių vyresnieji mokiniai tiesiog išprašė, jog krikštynos vyktų, ir tuos, kurie rengė krikštynas.
 
Visi skaudžiai išgyvena. Tai mums – pamoka. Tačiau vaikai, kurie tik gynė mokyklą, save, nenusipelnė būti išvadinti pienburniais. Mokome juos išsikalbėti, o dabar jie buvo nutildyti vyresniųjų“, – sielojosi Kelmės „Kražantės“ progimnazijos direktorė Laima Simėnienė.
 
Pirmi metai mokyklai vadovaujanti, tačiau nuo 1981 m. joje kaip pavaduotoja dirbusi, moteris atsakomybės dėl šio įvykio nesikratė, o bandė įžvelgti krikštynų prasmę – per skonį, kvapą, fizinį krūvį priimti penktokus, iki tol buvusius pradinukais, į vyresniųjų būrį. Švęsta ši šventė, kai „Kražantė“ dar buvo vidurinė, švenčiama ji ir dabar. Galbūt penktokai tam per jauni?
 
„Dauguma krikštytojų – šeštokai arba septintokai. Vaikai tikrai nenorėjo pasityčioti. Patyčios mūsų mokykloje – minimalios. Aš net puoliau peržiūrinėti kitų Lietuvos mokyklų patirtį. Galvojau, gal mes čia vieni kažkokie kitokie. Tačiau pamačiau, kad visi švenčia krikštynas“, – patikino direktorė.
 
Mėgstamiausia mokyklos šventė
 
Paklausta, ar anksčiau buvo sulaukta nusiskundimų iš tėvelių, ji atsakė, jog nepatenkintų (dvi mamytės) būta prieš ketverius metus. Tuomet iš užduočių sąrašo nuspręsta išbraukti „kiaušinių ruletę“. Iš penkių penktokams paduodamų kiaušinių, vienam jis pasitaikydavo ne virtas, o žalias, o sulipusiais plaukais į namus grįžęs vaikas patikdavo ne visiems gimdytojams. Atsisakyta tuomet ir svaidymosi miltais. Rodos, krikštynų ritualai sušvelnėjo, bet....
 
„Pavaduotoja siūlė vaikams keisti formatą. Žaisti tokį kaip protmūšį, bet vyresnieji atsisakė. Jos ir pačios sūnus šeštokas. Tikino, jog bus itin nuobodu. Žinote, kai žinai, kad tavo vaikui tai nėra labai reikalinga, bet jis labai nori ir tu nusileidi, na, paskutinį kartą. Taip ir šįkart buvo. Aštuntokams krikštynos – mėgstamiausia šventė tiek organizacine, tiek emocine prasme.
 
Vaikai daug darbo įdėjo. Penktokams iš šiukšlių maišų palaidines padarė, kad šie nesusipurvintų. Mažieji taip pat laukė šventės. Daugelis krikštynų metu pribėgdavo ir patys paprašydavo, jog juos aplaistytų vandeniu. Blogų minčių niekas neturėjo. Tai – tik žaidimas“, – patikino direktorė.
 
Pasak jos, kiekvienas veiksmas daromas su prasme. Pvz., pelyno arbatos duota gerti, nes ji apsaugo nuo ligų, imbiero – nes jis stiprina organizmą. O ir virvė tik tam – kad suvaldytų mažuosius.
 
„Visą laiką buvau salėje. Nepastebėjau nieko blogo. Krikštynose dalyvavo apie 30 krikštytojų ir apie 60 tų, kuriuos krikštijo. Nusiskundimų daugiau nesulaukta. O iš vyresniųjų kalbų atrodo, kad aštuntokai suorganizavo šventę tam, kad pasityčiotų“, – atsiduso L.Simėnienė.
 
Šventės neatsisakys – keis formatą
 
Nors savo krikštynas mokykloje direktorė prisiminė kaip smagų potyrį, ji sutinka, jog ši šventė neugdo, pvz., patriotiškumo. Tik sugeba sutelkti mokinius. O ar kilus nusiskundimų bangai žadama atsisakyti šios tradicijos?
 
„Nėra bloga mūsų mokykla. Nereikia iš vaikų atimti šventės. Tikriausiai keisime formatą. Bus labiau ne išbandymai, o įšventinimas. Paaugliams to reikia. To kažkokio potyrio. Jie prašo mokykloje siaubo filmus rodyti, vežti juos į Rygoje esantį kalėjimą. Aiškinomės, kodėl šiuolaikiniai vaikai tų baisumų nori, bet neradome atsakymo. Užaugo nauja karta. Reikia su ja žengti drauge, keisti tradicijas. Mes viena koja, rodos, pavėlavom“, – prisipažino L.Simėnienė.
 
Ji patikino, jog mokykloje bus šaukiamas tėvų susirinkimas, kurio metu bus pademonstruotos nuotraukos bei vaizdo medžiaga iš krikštynų šventės – niekas nieko neslepia.
 
„Galbūt, kai jis paslydo, kažkas iš jo pasijuokė. Todėl taip ir susijaudino, viduje įsižeidė, – kodėl apsiverkė Urtės sūnus, spėliojo direktorė. – Negalime jautresniems liepti neiti į šventę. Jie nori būti kartu su visais. Tikiuosi, per susirinkimą tėveliai pasiūlys, kaip pakeisti krikštynų formatą“.

 

Karolina Stažytė