Tinklalapio logotipas
Grįžti

Supertėvelių era: Leiskite aš jiems paskaitysiu
event 2016-11-10 domain Švietimo informacinių technologijų centras

Supertėvelių era: Leiskite aš jiems paskaitysiu

​Tik tuomet, kai su drauge išleidau knygą vaikams „Jei mėnulis būtų nulis“, pastebėjau, kiek daug knygynuose yra knygelių vaikams. Spalvotų ir bespalvių, kietais ir minkštais viršeliais, grojančių, cypsinčių ir net plastmasinių. Vienos jų su pilnais lapais teksto, o kitos – vien paveikslėlių. Ir kas tiek perskaito? Ir kaip tokiame šabakštyne ras tave patį, vargšeli autoriau? Ir visgi man pačiai smagu, kad tiek daug naujų kūrėjų stengiasi prasibrauti pro literatūrinius šabakštynus. Tačiau, nors vaikiškų knygų pasiūla ir auga, ar taip pat auga ir jų paklausa? Ar šiuolaikinei mamai, kuri ant smailų aukštakulnių lekia per vaikiškų drabužių parduotuvę, akį dar patraukia knygynas? Ar jos kamšyte prikimštuose pirkinių krepšiuose dar telpa vaikiška knygelė? Ir ar išvis ji mato motyvą vietoj minkšto pliušinio katinėlio su hipnotizuojančiomis akimis vaikui pasiūlyti popierinę knygą?

Paveikslėliai valdo

Tai, ką pasakysiu, nebus naujiena nė vienam, nors kartą per šį pusmetį į knygyną užsukusiam tėveliui. Paveikslėliai valdo. Paveikslėlių knygos šokinėja populiariausiųjų dešimtukuose ir vaikų bibliotekėlėse. Teigiama, jog iki 2020-ųjų iliustracijos taps pagrindine bendravimo priemone. Jau dabar auga Snapchat ir Instagram karta, kuri nuotraukomis ir vaizdo įrašais bendrauja nepertraukiamai. Vizualinis informacijos perdavimas yra greitas ir išsamus, todėl vietoj sakinio „šis vakarėlis nuostabus, groja tranki muzika, o mes įsijautę šokame“, esame linkę išsiųsti 10 s vaizdelį, kuriame žybsi lazerių šviesos, o kompanija linksmuolių krato plaukus pagal trankų ritmą.

Besidžiaugiant tuo, iškyla klausimas: tai kam išvis tada reikalingas rašytas tekstas? Gal geriau tiesiog siųskime paveikslėlius? Nors tokie klausimas dar skamba it švelnūs juokeliai, tačiau jau atsiranda žmonių, kurie sutiktų, jog rašytinio teksto reikia kuo mažiau.

Tokių sutikau ir pati. Mano su kolege Ieva parašyta knyga skirta vaikams nuo 4 metų. Dar jai nepasirodžius knygynuose, jau sulaukėme komentarų: „Oi, kiek daug teksto.“ Nustebau. Daug teksto? Rimtai? Mama, kuri ketina savo vaikui pirkti knygą, stebisi, jog joje daug teksto? Prisipažinsiu, mane tokie klausimai verčia iš nuostabos triskart apsisukti aplink savo ašį, nes yra net keletas priežasčių, kodėl paveikslėlių knygos su daug teksto pranoksta paveikslėlių knygas be teksto.

Keletas priežasčių, kodėl parašius nesinori ištrinti

Pirma, sutinku, jog paveikslėlių knyga skirta vaikams, kurie nemoka skaityti. Tokio amžiaus vaikai žiūri į paveikslėlius, analizuoja juos, kuria savo istorijas. Tai lavina jų vaizduotę, skatina kūrybiškai mąstyti ir analizuoti. Tačiau jei tokia knyga visai be teksto, vaikas tiesiog nepripranta jo matyti. Mačiau tūkstantį kartų, kaip net ir nemokėdamas skaityti, mažylis pirštu vedžioja teksto eilutes, tarsi imituodamas skaitančius suaugusiuosius. Jam įdomu. Ir toks elgesys skatina domėjimąsi skaitymu bei gimdo norą mokytis skaityti.

Antra, paveikslėlių knygos su daugiau teksto – ilgaamžiškesnės. Atsimenu savo knygas, kurias tada, kai nemokėjau skaityti, vis vartydavau ir iš iliustracijų kurdavau savo istorijas. Vėliau, kai išmokau skaityti, vėl varčiau tas pačias knygas. Tai leido atrasti visai naujų vaizduotės užkaborių, nes galėjau savo susikurtus piešinius palyginti su autoriaus aprašytais. Nepaprastas jausmas vaikystėje iš paveikslėlių pamiltą knygą įsimylėti ją antrą kartą.

Trečia, paveikslėlių knygos su daug teksto priverčia bendrauti. Tik išleidus knygą supratau, jog pagrindinis tikslas, kodėl tai dariau, buvo noras prisiminti laiką, kada pasakas man skaitydavo brangūs žmonės, ir kartu noras patikėti, jog tai vis dar vyksta. Mano svajonė išsipildė, dabar girdžiu ne vieną istoriją, kaip vaikai primena tėvams, kad „jau metas eiti skaityti apie aštuntuką“, ir susirūpinę mąsto, „kaip pasverti blogą sapną“. Tai nuostabu, nes kartais visiems mums, rodos, pritrūksta smulkmenos, kuri paskatintų pabendrauti.

Bendravimo abstinencija

Vaikai, kurie pradeda kalbėti, tai daryti turi šimtąkart daugiau entuziazmo, nei suaugę. Ar pastebėjote, su kokiu užsidegimu mažieji šnekučiai ieško naujų žodžių, mokosi, kaip juos tarti, bando pritaikyti kasdienybėje. Vieno pažįstamo dukrelė, pabraidžiojusi baloje, tarė: „Sušlapau kojas iki pat ausų.“ Tokie nesusipratimai žavūs ir vienkartiniai. Tai rodo, kaip atidžiai vaikai klausosi to, ką kalbame mes. Kalba juos masina ir įtraukia tarsi įdomiausias pasaulyje žaidimas. Tad kodėl juos stabdome? Kodėl uždarome į savo rūpesčių ir rutinos kalėjimus?

Turiu jums pasiūlymą. Atraskite mėgstamiausią savo vaikystės knygą, jei neturite, kartu su vaiku nueikite į knygyną ir išsirinkite tokią, kuri patiktų abiem. Savaitę sąžiningai skaitykite ją savo vaikui ir stebėkite, kaip keičiasi jo bendravimas ir elgesys su jumis ir aplinka. Perskaitę knygą, namuose surenkite teatralizuotą jos pristatymą. Ar pastebėjote pokyčių? Ar toks užsiėmimas suteikė daugiau džiaugsmo jūsų namams? Ar jaučiatės artimesni su savo vaiku? Nedvejokite ir išbandykite tai. Tiesa, geriausias laikas pradėti buvo vakar, tačiau, jei nespėjote, dar galite tai padaryti šiandien.

Autorė yra skaičių pasakos „Jei mėnulis būtų nulis“ bendraautorė ir viena iš edukacinio projekto „Labas, Matematika“ įkūrėjų