Tinklalapio logotipas
Grįžti

Ar gyvenimo kryptį nulemia dvyliktos klasės sprendimas? Klausiame Unės Kaunaitės
event 2016-11-23 domain Švietimo informacinių technologijų centras label_outline Spaudos apžvalga

Ar gyvenimo kryptį nulemia dvyliktos klasės sprendimas? Klausiame Unės Kaunaitės
Jau nuo pirmųjų gimnazijos klasių moksleiviai ima justi profesinio sprendimo naštą – per pirmuosius dvejus metus jiems tenka pasirinkti tiksliųjų arba humanitarinių mokslų kryptį, o paskutinėse klasėse – ruoštis lemiamiems egzaminams ir stojimams. Brandos egzaminų karštligė dažnam įperša mintį, jog pasirinkimas, kurį esi verčiamas priimti 18-os, yra svarbiausias – lemiantis „visą likusį“ gyvenimą.

Tie, kurie nuo ankstyvų dienų tvirtai žino, kokia profesine kryptimi nori žengti, su sprendimo priėmimo dilema susiduria rečiau. Sieksi – pasieksi, jei ne šiais, tai kitais metais.
 
Stresą dažniausiai patiria tie, kurie iki paskutinės minutės neturi aiškios vizijos, ką baigus mokyklą norisi veikti toliau. Ypač, jei jie gabūs įvairioms mokslo šakoms (fizikai ir istorijai, literatūrai ir informatikai ir t.t.) arba meninėms veikloms – pasirinkti vieną iš daugelio tampa „misija – neįmanoma“.
 
Tuomet mintys krypsta ten, kur neva žadama užtikrinta sėkmė. Tai – populiariosios specialybės, tokios kaip teisė, ekonomika, tarptautinis verslas – studijos, kurios, bendru įsitikinimu, ateityje leis užsidirbti duonai.
 
Tačiau ar jaunas, vis dar savęs ieškantis žmogus geba priimti „viso gyvenimo“ sprendimą, būdamas dar niolikos? Kiek šis pasirinkimas svarbus, o kiek, viso labo, santykinis?
 
Galbūt Lietuvoje studijų pasirinkimas yra kiek „perspaustas“, ir šiandien reiktų kalbėti apie žymiai platesnį karjeros pasirinkimo kontekstą: brandą, kuri susiformuoja išmėginant keletą darbų, keliaujant bei susipažįstant su didesne pasaulio įvairove?
 
Kada mes esame/turime būti pasiruošę atsakyti į profesinio pasirinkimo klausimą?
 
Savo svarstymais profesinio pasirinkimo klausimais dalijasi Kembridžo absolventė, rašytoja ir švietėja Unė Kaunaitė.
 
– Važinėdama į mokyklas ir kalbėdamasi su mokiniais vis pabrėžiu, kad studijų pasirinkimas nėra galutinis pasirinkimas. Šiuo metu vargiai net vienos rankos pirštams priskirčiau draugus, kurie dirba pagal savo specialybę.
 
Pažįstu archeologus, dirbančius IT konsultantais, medikus, studijuojančius operinį dainavimą, programuojančius chemikus ir istorikus, kurie vis dar ieško savęs. Sąrašą galiu tęsti be galo.
 
Bandau mokiniams tai pasakyti, bet taip pat matau, kaip mano žodžiai gąsdina mokytojus, tėvus – jie savo vaikams nori paties geriausio, o dažniausiai tai – „profesija“. Noras, kad tavo vaikai turėtų darbą. Sunku, o ir baisu, suprasti, kad darbai šiaip laikais vis rečiau yra „profesiniai“. Ir tai svarbu pasakyti savo kelio ieškantiems moksleiviams.
 
Nepadeda ir nelanksti mūsų universitetų studijų sistema. Nors pati nestudijavau Lietuvoje, ne kartą girdėjau istorijas apie norinčius pakeisti studijas, pavyzdžiui, iš lietuvių filologijos į lietuvių filologijos ir užsienio kalbos studijas, ir turinčius dėl to perstoti. Vien dėl kažkokių neišklausytų kreditų, nesudarant galimybių į tai pasižiūrėti lanksčiau. O juk kalbame apie labai artimas studijas!?
 
Škotiškoje universitetų sistemoje, kurioje pati mokiausi, studentas kaip tik pirmuosius dvejus metus mokosi tris dalykus, dažniausiai, labai skirtingus. Kompiuterių mokslų atstovai neretai šalia pasirenka matematiką ir... antropologiją! O humanitarinių ir socialinių mokslų atstovai apskritai renkasi ką užsimanę.
 
Taip aš pati, įstojusi į psichologiją, šalia mokiausi socialinę antropologiją ir tarptautinius santykius. Ir tik po dvejų metų studijų turėjau nuspręsti, ką ketinu iš tiesų baigti. Be jokių problemų galėjau baigti kad ir tarptautinius santykius. Tiesa, vis tiek neišsirinkusi baigiau dvigubą bakalaurą – dar vienas lankstumas – ir įgijau ir psichologės, ir antropologės specialybę.
 
JAV ir Kanadoje, kiek žinau, sistema dar lankstesnė. Pirmaisiais metais studentas mokosi bendruosius mokslus ir savo pagrindinę (mayor) specialybę turi pasirinkti tik antraisiais metais. Be to, net ir pasirinkęs gali ne kartą ją keisti. Taip pat turi „mažesniąją“ (minor) specialybę. Tokia sistema, mano nuomone, ne tik sumažina stresą renkantis specialybę, bet ir leidžia įgyti platesnį išsilavinimą, įvairesnius, šiuolaikiniams darbams naudingus įgūdžius.
 
Be to, studentas turi galimybę įvertinti universitetinę specialybę, t.y. mokykloje mokomi dalykai neretai skiriasi nuo universitete dėstomų. Pavyzdžiui, man didelė staigmena buvo geografija. Mokykloje ji labiausiai siejosi su „iškaltais“ geografiniais objektais, o universitete tai – sociologiją primenantis mokslas. O juk studentai neretai stoja į specialybes, kurių mokykloje net nesimokė... Todėl tvirtai pasisakau už lankstesnes Lietuvos universitetų studijų programas. Tai pirmasis žingsnis, siekiant išlaisvinti mokinius nuo baimės rinktis.
 
Padėtų ir žmonių pavyzdžiai. Kuo dažniau suaugusieji kartos, kad šiandien dirba pagal kitą specialybę, tuo besirenkančiam bus lengviau. Tai, žinoma, nereiškia, kad taip būna visada, tačiau „suklysti“ arba vis dar savęs ieškoti dvidešimt kelių nėra nieko baisaus. Tai kaip tik normalu ir pamažu tampa tendencija.

 

Laura Kešytė