Tinklalapio logotipas
Grįžti

Bendrojo lavinimo mokykla: naujo režimo scenarijus jau realybėje
event 2016-12-01 domain Švietimo informacinių technologijų centras

Bendrojo lavinimo mokykla: naujo režimo scenarijus jau realybėje

Kokia turi būti nauja mokykla? Kokia jos tvarka? Koks turinys? Mokinių pasiekimai? Mokytojų kompetencijos? – nesibaigiantis skaičius klausimų, kuriuos kelia švietimo politikai, praktikai, galiausiai – visuomenė. Visiems pagaliau rūpi Lietuvos ateitis.

Blaškomasi, kurį modelį kopijuoti ar rinktis adaptuoti: Didžiosios Britanijos ar skandinaviškąjį? Gal kurį kitą? Savąjį sunku sukurti. Be to, kaip savąjį kurti, kai globalios tendencijos reguliuoja, kiek, ko ir kam reikia. Šiuo metu reikia mokinių aukštų pasiekimų „bet kuria kaina“ (žinoma, oficialiai prisidengiant žmogaus teisių dokumentais ir demokratiškos visuomenės koncepcijomis), reikia mokyklų, kurios juos užtikrintų. Ir jei globalios galios „sako“, kad to reikia, tai ir lokalios tuoj pat ima jomis sekti.

Vieną tokį išskirtinai „sėkmingą“ bendrojo lavinimo mokyklos, užtikrinančios aukštus pasiekimus, pavyzdį teko matyti Londone pastarosiomis dienomis. Tai labai moderni, naujai įsteigta mokykla, pagal mokinių daromą pažangą pirmaujanti Londone, pagal mokinių pasiekimus, t. y. rezultatus atliekant brandos testą – penkta Jungtinėje Karalystėje. Dar prieš lankantis joje, jau žinojau, kad mokykla kitokia, išskirtinė, turinti savitą tvarką, tačiau tikrai nesitikėjau pamatyti tokią tvarką – visiškai seni disciplinariniai auklėjimo ir priežiūros metodai sujungti su moderniais ugdymo turinio segmentais. Neįtikėtinas hibridas.
 
Keli bruožai iš jos gyvenimo aplinkos ir tvarkos
 
Mokykla didelė, joje mokosi daugiau nei 1200 mokinių (pagrindinė ir vidurinė), modernus pastatas su dideliais langais ir stiklinėmis klasių sienomis – šviesu. Beveik Foucault panoptikono idėja. Visi gerai matomi, nors nežinia, kada specialiai stebimi. Dabar taip formuoti erdves jau įprasta. Moderniai įrengti kabinetai. Uniformuoti, ryškiai raudonais švarkais mokiniai pagrindinėje mokykloje (iki 16 metų), vėliau jie dėvi kostiumus, bet ne uniformas. Mokykla multikultūriška.  Aptverta aukšta tvora.
 
Prieš kiekvieną pamoką mokiniai išsirikiuoja kieme eilėmis vos mokytojui pakėlus ranką. Taigi visa mokyklos bendruomenė prieš pamoką rikiuojasi kieme. Kai išsirikiavusių mokinių eilės yra ypač lygios, ant pakylos stovintis „vadas“ ir laikantis pakeltą ranką pagaliau juos pagiria ir duoda leidimą eiti į klases. Einama paeiliui klasėmis, vienas mokinys paskui kitą, vorele arba kaip kalėjime per kalinių pasivaikščiojimus; kalbėtis draudžiama. Už kalbėjimą mokinys paliekamas po pamokų.
 
Kadangi mokinių daug, judama dviem grandinėmis: viena mokinių eilė juda viena mokyklos koridorių puse (pagal sieną) ar laiptinių kraštą, kita – pagal kitą. Visi tyloje, mokytojai kaip prievaizdai žiūri, kad niekas nepratartų nė žodžio ir neišsiskirtų iš savo eilės. Estetiška ir tvarkinga, kai erdvioje mokykloje lygiagrečiai juda dvi gyvos raudonos grandinės, prižiūrimos maždaug kas 10  metrų stovinčių mokytojų. Bet šiurpu. Sunku patikėti, kad veiksmas vyksta mokykloje, o ne Platono Valstybės septintoje knygoje, kur alegorinės Olos gyventojai juda tarsi kaliniai, nepasukdami galvos, ar Foucault aprašytame kalėjime, kur kiekvienas stebimas, baudžiamas bei disciplinuojamas, ar kuriame nors matytame futuristiniame filme apie funkcijomis pavirtusią visuomenę. Pamokos šioje mokykloje vyksta po dvi valandas (drausmingai ir sykiu moderniai, padedant, jei reikia, socialiniams pedagogams); tarp pamokų po 10 arba 20 min. pertraukos, per kurias išeinama į kiemą arba pietauti į valgyklą. Vėl ta pačia tvarka – po vieną vorele. Valgykloje budintys mokiniai kiekvienam stalui (stalai suskirstyti pagal spalvas, ir mokiniai žino savo nuolatines vietas) pateikia iš virtuvės maistą ir visi tyloje arba tyliai persimesdami kelias žodžiais valgo. „Vadui“ (matyt, budinčiam mokytojui) pakėlus ranką, duodamas ženklas visiškai nutilti, mesti visas veiklas, kartu ir valgymą, sutelkti dėmesį ir jį išklausyti. Klausomas pranešimas apie elgesį ir vertybes.
 
Jokiems pašaliniams pokalbiams laiko ir vietos nėra. Vis dėlto prie pietų stalo įsigudrinau mokinių šio bei to paklausti, pvz., ar jiems patinka tvarka. Dauguma sėdinčiųjų prie stalo tylėjo, vienas atsakė, kad elgesys su jais tikrai netinkamas.
 
Tuomet paklausiau, ar jų mokytojų kompetencija yra gera, paprasčiau – ar jie mano, kad jų mokytojai yra geri. Mokiniai susižvalgė ir palinksėjo. O į klausimą, ar turi galimybę susitikti su draugu ir mokykloje po pamokų aptarti kokį nors naują projektą, mokinys atsakė, kad jokiu būdu. Tik už mokyklos ribų. Tai buvo pagrindinės mokyklos mokiniai (apie 14–15 metų). Dauguma jų lanko šią mokyklą nuo pagrindinio ugdymo pradžios ir net neįsivaizduoja, kad būna kitaip. Mokykloje popamokinių ar nepamokinių pašnekesių ar veiklų negali būti. Už kiekvieną prasižengimą mokinys „sodinamas“ į vadinamąjį refleksijų kambarį, kur vieną valandą turi praleisti tyloje arba paliekamas po pamokų, o dar rimčiau nusižengus, savaitės ar dviejų terminui šalinamas iš mokyklos.
 
Kaipgi taip? XXI amžius ir še tau – toks nehumaniškas, „seno raugo“ režimas.
 
Mokyklos argumentai, kodėl tokia tvarka yra gera – užtikrinami aukšti mokinių pasiekimai, kurie matuojami testais, ir tuo nepaprastai didžiuojamasi. Klausimai apie žmogų čia neegzistuoja, o kai egzistuoja, tai aiškinama, kad šitokia sistema tarnauja mokinių labui. Disciplina, anot administratorių, padeda pasiekti tikslų ir formuoti teisingas vertybines nuostatas. Be to, mokinių tėvai esą laimingi, nes disciplinavimo ir atsakomybių už vertybes našta iš šeimų perkelta mokyklai. Šiuolaikiniai teoretikai jau kurį laiką svarsto tai, kad atsakomybės, lygiai kaip ir dėmesys, pirmiausia prarasti šeimoje (Masschelein, Simons, Stiegler), o po to ir mokykloje, taigi teoretikai diskutuoja, kaip mokykla gali juos grąžinti. Dar tik piešiami galimi scenarijai, tuo tarpu edukacinis veiksmas realybėje, kaip pasirodo, jau vyksta. Ką mano šios mokyklos mokytojai – sunku pasakyti; kiekvienas, su kuriuo teko trumpai pakalbėti, reflektavo mokyklos kitoniškumą ir keistą discipliną, kuri mokytojui iš dalies palengvina darbą, bet buvo akivaizdu, kad jiems šiek tiek gėda dėl tokios „modernios“ tvarkos; kai kurie nori iš jos trauktis.
 
Pasirodo, tai ne vienintelė mokykla Londone. Panašaus tipo mokyklų kuriasi ir daugiau, jos pajėgios rungtyniauti savo pasiekimais. Jos kultivuoja naująjį disciplinarinį režimą, rasdamos kiek skirtingus argumentus jam pateisinti, bet visoms vienodai svarbus pagrindinis argumentas – nacionalinių testų rezultatai, o po to ir tarptautinių testų rezultatai, kuriems ruošiamasi nacionaliniais testais. Dažnai tai būna tokios mokyklos, kurių vaikai ateina iš socialiai labiau pažeidžiamų šeimų, neturinčių „oxfordinių ir kembridžinių“ tėvų ir jų sukurtos motyvuojančios aplinkos, taigi bando vytis jų lygį tokiomis priemonėmis.
 
Galvoju apie Lietuvą ir nuolatinį jos švietimo politikų bandymą įtikti tarptautiniams ekspertams, atitikti globalias tendencijas. Štai jos, jau realizuojamos taip dažnai pavyzdžiu imamoje Didžiojoje Britanijoje. Lygiuotis į skandinavus mums per brangu.
 
Aukštais mokymosi pasiekimais grįsta mokykla tarsi grįžta į senus laikus – prie disciplinarinio modelio. Pastaraisiais šimtmečiais, kai švietimas tapo labiau prieinamas, jis turėjo tikslą keistis vaiko interesų link, bent jau Johnas Dewey ir jo sekėjai taip kvietė, taip pat ir Lietuvoje, kuri, susidomėjusi Dewey idėjomis dar tarpukariu, deja, jo filosofiją įsisavino labai vėlai (tik neseniai jo tekstai išversti; daugel metų buvo tenkinamasi vos keliais verstiniais straipsniais). Laimė, turėjome savo mąstytojų, kad ir nedaug, bet unikalių, savo rūpestį rodžiusių mokyklai, kurioje vaikas visaverčiai jaučiasi, tarp jų ypač išsiskyrė Meilė Lukšienė. Nepaisant progresyvaus ugdymo sistemos judėjimo vaiko link, suvokiant, kad jis ne vien ugdymo objektas, bet visų pirma – asmuo, visuomenė nenustojo būti kontroliuojanti ugdymą pagal savo reprodukcinius poreikius ir palaipsniui keitėsi, anot teoretikų, taip: disciplinarinė visuomenė, vėliau – kontrolės visuomenė, ir po to – nekontroliuojama visuomenė, tiksliau kontroliuojama tik medijų, kurios išreiškia globalias komercines intencijas ir tendencijas. Globalios kontrolės, kuri sykiu reiškia ir verslui reikalingo vartojimo skatinimą, standartizavimą, įvairovės paneigimą ir ugdytinių unifikavimą, išvengti beveik neįmanoma arba labai sunku.
 
Vis dėlto galima reflektuoti, kieno ji ir kam ji, bei ką joje galima keisti pirmiausia lokalios visuomenės labui. Taigi dabar, užuot įsikišusi į šį procesą ir grąžinusi neišvengiamos kontrolės procesui refleksiją, sumanumą sprendžiant sudėtingą, pastaraisiais dešimtmečiais socialinės ir ekonominės kaitos užaštrintą ugdymo problemą, naujoji JK mokykla pasirenka grįžti prie disciplinarinio ugdymo. Dabar jau nauju lygiu. Ne vaikas yra centre, o vaiko pasiekimai. Jis ne objektas ir ne subjektas, jis traktuojamas kaip reikalinga funkcija ateities visuomenėje. Suspenduojami jo interesai, jausmai, patirtis, prigimtiniai gebėjimai. Ugdomas vaikas ar jaunuolis dabar yra suprantamas ne taip, kaip jį demokratiškai ir liberaliai suprato Dewey XX amžiuje, o taip, kaip diktuoja globalios varžytuvės – kaip paklusnų statistinį vienetą, kuris puikiai atliks naujajam pasauliui reikalingas funkcijas. Augs „supervaikas“ , „superjaunuolis“, socialines ir politines užgaidas atliekantis aukščiausiu lygiu be pasipriešinimo, kritikos, gal net supratimo. Pasirodo, futuristinių filmų scenarijai kartais pildosi. 
 
Būtų labai liūdna ir nepateisinama, jei Lietuva rinktųsi panašų kelią, kai pabrėžiami tik mokinių pasiekimai pagal nacionalinius ar tarptautinius reitingus, nieko bendro neturintys su vaiko/jaunuolio savijauta, vidine motyvacija, supratingumu, kūrybingumu, ir tai taptų Lietuvos švietimo pasididžiavimu. Nusiraminimui galime tik pridurti, kad aprašytoji mokykla atspindi tik vieną iš galimų pasirinkti tendencijų.
 
Paraleliai kuriasi kur kas supratingesnės alternatyvos, daugiau ar mažiau atsispiriančios testų fetišui, deja, jų „balsas“ kol kas mažai girdimas.
 
Lilija Duoblienė