Tinklalapio logotipas
Grįžti

Būtų dienoraštis, jei nebūtų prisiminimai (I)
event 2016-12-01 domain Švietimo informacinių technologijų centras label_outline Spaudos apžvalga

Būtų dienoraštis, jei nebūtų prisiminimai (I)
VIETOJ ĮVADO

(arba KAŽKAS EXTRAORDINARY)

Žinia. Nuo rugsėjo mokysiu tris mokinius iš Irako. Visus metus mokysiu juos lietuvių kalbos. Esą jie šiek tiek kalba angliškai. Tad per vieną kalbą reikės atskleisti kitos kalbos ypatumus. Jausmas nenusakomas.
 
Apima karštligiškas noras pradėti viską čia ir dabar. Atrodo, negali išlaukti tų kelių savaičių, kada susitiksi su savo naujaisiais mokiniais. Kalbu namiškiams apie šią manęs laukiančią naują patirtį ir jaučiuosi pakylėta, gavusi nekasdienę užduotį. Noriu ir laukiu visko, kas su tais vaikais susiję, o dar daugiau įsivaizduoju – tiesiog imu nevalingai projektuoti. Sakau projektuoti, kadangi tai išties atrodo tarsi projektas. Ir visur bei nuolat nešiojuosi su savimi šią mintį.
 
Nerimauju, nekantrauju ir džiaugiuosi. Apie tai pasakoju tik patiems artimiausiems ir patikimiausiems – užduotis neeilinė, tad ir ją vykdantys, ir joje dalyvaujantys asmenys turi būti kažkuo ypatingi. Ir aš tarp jų! Kartkartėmis pavyksta nusipurtyti apkvaišimo būseną ir apima gailestis. Gailiu tų vaikų, kuriuos ištiko štai toks likimas. Suvokiu, kad ne savo begalinio noro vedami šie žmonės atvyko į mūsų kraštą, ne naujų potyrių ir pojūčių ieškoti pas mus susiruošė, ne pagal mokinių mainų programą čia buvo atsiųsti. Štai tada ir pradedu labai gailėti jų. Žmonės iš savo gimtųjų žemių išvyti karo ir religinio persekiojimo (mano būsimieji mokiniai – krikščionys, kuriems savame krašte vietos nebelikę...). Vadinasi, tai nelaimingi, įskaudinti, išsigandę, sutrikę, liūdni žmonės. Apiplėšti ir atplėšti. Tą akimirką pasiryžtu užstoti tuos vaikus nuo juos užgriuvusių nelaimių. Jie bus mano globoje, aš stengsiuosi juos suprasti, palaikyti, išmokyti ne tik kalbos, bet ir naujų šypsenų, naujo džiaugsmo, naujo požiūrio, parodysiu jiems mūsų europietišką gyvenimą. Kitaip sakant, pati to nesuvokdama pradedu poco a poco dėlioti dėlionę, kurios rezultatas man aiškus – jie visko norės, visko išmoks, jiems puikiai seksis. Jie ir vėl taps laimingi.
 
O iš kur aš tada galėjau žinoti, kad bus ne taip arba kartais netgi visai kitaip? Tai dabar jau suprantu, kad oi kaip ne viskas priklauso nuo mūsų išankstinio plano – įsivaizduoto ar susidėlioto. Ir tam prireikė vienų metų praktikos. Vienų metų mokymosi. Taip, mano mokiniai pramoko lietuvių kalbos, jie pamatė, kokie mes [lietuviai] žmonės, jie mėgino suprasti, kodėl mes taip ar kitaip, tiek ar aniek. Bet dar daugiau jaučiuosi išmokusi aš pati. Ir tai man, kaip žmogui ir kaip mokytojai, yra dvigubas džiaugsmas ir pasiekimas – ne tik kažko išmokyti, bet pačiai mokytis iš savo mokinio. Augau mokydama, subrendau išmokdama. Ne visko. Tik truputėlį. Bet kaip nemokančiam – labai daug.
 
PAMOKOS
 
(arba ko aš išmokau)
 
Kokie mes visi tuščiagarbiai
 
Filmavimai, fotografavimai, radijo įrašai, televizija... Dėmesys dėmesys dėmesys... Dėmesys žmogų paikina, sukuria iliuziją, kad jis ir tai, kas aplink jį, be galo svarbu, reikšminga, netgi pažymėta išskirtinumo ženklu. Tuščiagarbiškumas. Jeigu dar nieko tokio nepadaręs sulauki tiek aplinkinių susidomėjimo, gal nebereikia nieko ir daryti – juk ir taip visiems smagu, yra apie ką kalbėti, ką tyrinėti, nagrinėti. Nauja akims ir negirdėta ausims. Pas mus.
 
Galbūt dėl to taip ir skamba mano mokiniai visoje lietuviškoje ir dar šiek tiek tarptautinėje medijoje (kažkur titaniškai [tikiuosi, ne tuščiagarbiškai] rezonuoju ir aš). Mano mokiniai – naujas tyrimo objektas. Kol tiriame, nesame apsaugoti nuo suklydimų. Kartais suklystame juos vertindami, nesame visada teisūs juos charakterizuodami, ne visuomet taikliai vaizduojame sau ir kitiems esamą situaciją. Mūsų pirminį patį pozityviausią ir teigiamiausiai motyvuočiausią smalsumą iš pradžių tyliai, o paskui ir garsiau keičia sveikesnio proto ir aštresnio žvilgsnio beigi žodžio blaivumas (norėtųsi žodžio „pagirios“). Didelis sujudimas – pirmieji legalūs pabėgėliai Lietuvoje. Didelis susirūpinimas – kaip jiems čia seksis? Ar mes pakankamai pasistengsime? Ar gebėsime kompetentingai vadovauti šioje situacijoje?
 
Iš pradžių atrodo, kad visi kalnai įkopiami, visos upės perbrendamos. O paskui suprantu, kad septynmyliais batais žengti nepavyks, juolab kad dar ir ne pavėjui. Tenka tipenti, dažnai dar ir prieš vėją. Ne visko mano mokiniai nori, ne viskas jiems įdomu, ne viskas jiems suprantama ir suvokiama, ne viskas jiems rimta. O jei nerimta, vadinasi, nereikšminga. O tai, kas nereikšminga, yra nereikalinga. Jei nereikalinga, akivaizdu, kad ir neįdomu. Kas neįdomu – laiko gaišatis. Kitaip tariant, mano mokinių (o kartais ir mano pačios) motyvacija primena širdies kardiogramos brėžinį. Baisu, kai nereikalinga. Dar baisiau, kai pradeda ryškėti lytinė, tautinė, vertybinė, pagaliau – tiesiog žmogiškoji konkurencija.
 
Prasideda dabar, matyt, jau mano tuščiagarbiavimo procesas. Erzinuosi, kremtuosi, pykstu, baruosi, bandau paaiškinti, netgi įtikinti, žiūrėk, jau beveik nuleidžiu rankas, bet štai ir vėl stoju į kovą. Ir taip suku suku tą donkichotiškąjį malūną. Juk turiu padaryti taip, kaip MAN atrodo geriausia. Pagalbos iš aplinkos nedaug. Konkrečiose situacijose esu viena. Pikta, kai paskui man kalba kažką teoriškai protinga. Deja, kasdienis praktinis patyrimas kiek kitoks. Todėl nekalbėkite garsiau už mane. Geriau pasišnekučiuokime. Netuščiagarbiaukime.
 
Pabėgėlių stovykla „UNHCR 011“ Bekaa slėnyje
Kosto Kajėno nuotrauka
 
Mes skirtingesni, negu buvo galima įsivaizduoti

Diletantų ar tikrų istorijos išmanytojų sakoma, kad visi karai kyla dėl moterų. Galbūt. Dabar jau nepatikrinsi, kad įsitikintum. O ir apie patį karą kalbėti pavojinga ir nesmagu. Vis dėlto.
Pamokos nepavadinsi mūšio lauku, nors kartais situacija panašėja į tokią. Ir be mergaitės čia taip pat neapsieita. Kur viena mergaitė, ten du berniukai tampa džigitais. Kita vertus, gerai būtų, jei tikrais. Dažniausiai tokį berniokų elgesį norėtųsi pavadinti netašytu ir nepagarbiu. Neplanuotai pusę pamokos tenka mokytis ne lietuvių kalbos gramatikos ar aktyviojo žodyno, bet aiškintis apie berniukų ir mergaičių, vyrų ir moterų bendravimą. Moteriškąją giminę privalu gerbti, saugoti, globoti. Kartais vyriškai nusileisti, kantriai išlaukti, subtiliai reaguoti, išmintingai pa(nu)tylėti. Juokas grynas! Negirdėta, nematyta – taip nebūna! Sulaukiu tokios reakcijos. Mėginame pakartoti visą schemą iš naujo, tik, kiek įmanoma, dar įtikimiau. Neveikia. Tada pasitelkiu sunkiąją artileriją ir pradedu nenutrūkstamą ataką: pas mus (supraskite – Lietuvoje) vyrai moterims padeda buityje – ką??? ne ne..., vyrai moterims atidaro duris ir jas pagarbiai praleidžia į priekį – ne! tegul moterys vyrams atidaro!, kai mergaitė kalba, berniukai turėtų pagarbiai išklausyti ir nereplikuoti, nemenkinti, neneigti – ala, mokytoja, šita mergaitė kalbėti nesąmonės, ji „didelis meluoja“!

Berniukai mergaitės mergaitės berniukai vyrai moterys vyrai vyrai... Vyrai. Štai kas svarbiausia! Ten kitur. Bent jau taip supratau šios temos pamoką. Nors kas ten žino – juk kai mokaisi, gali ir suklysti.
 
Bus daugiau.
 
Ernesta Smalinskė