Tinklalapio logotipas
Grįžti

Parduodamas protas. Nebrangiai
event 2016-12-09 domain Švietimo informacinių technologijų centras

Parduodamas protas. Nebrangiai

​Tinklalapyje, kurį sudaro vienas vienintelis puslapis, o iš kontaktų – tik vienas telefono numeris, siūlomos rašymo paslaugos. Teigiama, kad įmonėje darbuojasi 200 rašytojų. Ne, tai ne literatūros ir ne publicistikos, ir netgi ne reklamos agentūra. Rašomi kursiniai ir diplominiai darbai studentams. Yra ir klientų atsiliepimai, netgi su vardais ir pavardėmis, netgi nuotraukomis. Viename jų teigiama: „Neturėjau laiko rašyti bakalauro darbą, tai užsakiau. Gerai, kad galėjau visą laiką bendrauti su rašytoja, nes kitaip nebūtų atlikta taip, kaip norėjau. Rezultatas geras. Su įmone nekilo nesklandumų. Vertinu 8 iš 10.“

Net smalsu pasidarė, kiek balų tą darbą įvertino šį atsiliepimą parašiusios studentės dėstytojai. Taip, ko gero, čia vertinamas net ne pats darbas, o aptarnavimo kokybė. Tik 8 iš 10, tiesą sakant, nėra daug. Ypač už darbą, kurio ji pati net nepajėgė padaryti. Įspūdingiausia frazė: „Kitaip nebūtų atlikta taip, kaip norėjau.“ O ar ne geriau pačiai rašyti? Ar pačiai nebūtų išėję taip, kaip norėjosi?

Kaip tinklalapyje aiškinama, kodėl studentai turėtų kreiptis pagalbos į šią įmonę?

„Esate užimtas žmogus? – Darbas atima visą laisvą laiką.

Esate laiminga jauna mama? – Savo laiką skiriate artimiesiems.

Vertinate patikimumą? – Norite apsidrausti ir gauti kokybišką darbą.

Aktyviai leidžiate laiką? – Norite visą laiką skirti laisvalaikiui.“

Turbūt įdomiausia dalis – garantijos ir oficialios sutartys. Studentams. Rašytojams sutartys nesiūlomos ir garantuojamas konfidencialumas. Kiek gali būti oficialu, kai kažkas už tave parašo tavo kvalifikaciją įrodantį darbą, kurį tu paskui pateiki savo vardu?

Pats tokio verslo egzistavimas kelia daugybę klausimų apie Lietuvos švietimo sistemą ir apie mūsų visuomenę. Tinklalapyje nurodoma statistika: 7% – kursiniai darbai, 90% – baigiamieji darbai, 3% – kita. Būtų įdomu gauti statistiką, koks procentas studentų kreipiasi tokių paslaugų, bet abejoju, ar tokia statistika yra. Belieka tikėtis, kad tas procentas nedidelis.

Taigi, pirmoji klausimų grupė – apie švietimą. Ką reiškia studentui neturėti laiko rašyti kursinį, o tuo labiau – baigiamąjį darbą? Norint į tai atsakyti, tereikia prisiminti, kokia yra rašto darbų vieta mokymosi procese. Kiekvienam normalų išsilavinimą turinčiam žmogui, ko gero, būtų beveik įžeidimas, jei kažkas jam imtų aiškinti, kam reikalingi rašto darbai studijuojant. Bet šiame kontekste leisiu sau tuos dalykus priminti. Rašto darbų rašymas yra mokymosi, kvalifikacijos įgijimo esminė dalis, ypač universitetiniuose moksluose. Koks gi tu specialistas, jeigu nežinai savo specialybės šaltinių, autorių, jų veikaluose išdėstytų duomenų bei argumentų? Jeigu nemoki analizuoti ir apibendrinti dalykinės informacijos? Jeigu pats nemoki analizuoti ir argumentuoti, remdamasis tiek tekstais, tiek praktine veikla? Neturėti laiko rašyti – reiškia neturėti laiko įgyti kvalifikaciją. Juk didžioji to rašymo laiko dalis ir yra būtent duomenų rinkimas, tekstų skaitymas bei analizavimas. Pats parašymas užima nedaug laiko. Kokį 10 puslapių galima ir per vieną dieną parašyti... kai žinai, ką rašyti.

Tame pačiame tinklalapyje siūlomas taip pat ir pasiruošimas darbo gynimui. Situacija tokia: kažkas už tave viską parašo, paaiškina, kokius šaltinius naudojo, kokie pagrindiniai argumentai, tu visa tai pateiki kaip savo, pasakai, ką tave pamokė sakyti, ir štai tu jau diplomuotas specialistas. Kuo gi toks specialistas skiriasi nuo eilinio piliečio, kuris skaito „Vikipediją“, „Delfį“, „15min“ ar „Technologjos.lt“, prisirankioja įvairių faktų ir žinių nuotrupų ir gali perpasakoti kažkieno pateiktą argumentavimą? Kam tokiam specialistui diplomas? Kad būtų ką įrašyti į CV? Antra vertus, tokiais laikais, kai net kai kurie universitetų rektoriai sako, kad universitetai turi ruošti būsimus darbuotojus rinkai, prisiderindami prie darbdavių reikalavimų, visokie variantai įmanomi. Jeigu darbdavį tenkina tokie specialistai, kurių žinios paviršutiniškos, kodėl kažkas turėtų jam priekaištauti? Įsivaizduokime tokią situaciją: dailininko diplomą norintis gauti jaunuolis pristato kažkieno kito kūrinius kaip savo, surenka pakankamai informacijos apie paveikslus – apie idėjas, kompozicijas, spalvas, – gauna diplomą, yra priimamas į dailininkų sąjungą. Ką jis darytų gavęs užsakymą? Vėl ieškotų, kas už jį nutapys reikiamą paveikslą? Jūs jam užsakytumėte savo portretą? Gal tokiam žmogui vis dėlto geriau iš karto rinktis agento karjerą, o ne dailininko...

Tiesa, kaip pavyko išsiaiškinti, ne visi studentai nori, kad už juos būtų parašytas visas darbas. Nemaža dalis jų nori tik papildymo, nori, kad būtų sudarytas darbo planas, pasiūlyti šaltiniai, tinkamai suformuluota problematika, prašo pataisyti dėstytojų atmestą darbą. Ypač, sakoma, studentai iš „atokių“ universitetų: Klaipėdos, Šiaulių. Vėlgi, statistikos, koks procentas studentų iš tų miestų kreipiasi tokios pagalbos, neturiu. Bet kuriuo atveju pats faktas, kad kažkas uždirba iš tokių paslaugų, kelia klausimą apie švietimo sistemos efektyvumą. Negi universitetų dėstytojai nesugeba studentams pristatyti savo dalyko šaltinių, neišmoko formuluoti problemų ar argumentuoti? Ar todėl, jog pasiėmę per didelius krūvius – vien tam, kad galėtų išgyventi – jie tiesiog nebeturi laiko? Ar tie studentai, kurie neturi laiko rašto darbui, neturi jo ir paskaitoms? Turbūt ir viena, ir kita. Ir dar daug kitų priežasčių. Beje, universitetuose yra tokia pareigybė – kuratorius. Tai toks žmogus, kurio funkcija kaip tik yra padėti studentams studijuoti, susigaudyti akademiniame pasaulyje. Ar jų irgi trūksta? Juk Lietuvoje vis nėra pinigų. Todėl studentai turi turėti pinigų ne tik už studijas susimokėti, bet dar ir samdyti „rašytojus“ bei „korepetitorius“. Būtent taip vadinamos pareigos, kurios siūlomos įvairiuose darbo paieškos portaluose.

Už tokį rašytojavimą ir korepetitoriaus paslaugas, teigiama, siūlomas „geras atlygis“. Ką tai reiškia? Koks atlygis už kompetenciją ir protą turėtų būti laikomas geru? Kadangi su niekuo jokių konfidencialumo sutarčių nepasirašiau, paviešinsiu vieną kitą pasiūlymą:

„Kursinis darbas. Tema: „Ar Lietuvos ir Amerikos rinkimų sistemų skirtumai lemia nepartinių kandidatų laimėjimą valdžioje?“ Įvadas yra, reikia turinio ir 7 p. literatūros analizės. Apimtis – turinys ir 7 p. Atlygis – 20 eurų.“

„Referatas. Taikomasis tyrimas savo paties sugalvota tema (elektros inžinerija ir automatika). Sugalvoti 20 klausimų, aprašyti tyrimą ir išgalvotus rezultatus (esmė – pateikti tinkamą tyrimo aprašymą). Apimtis – 15 p. su diagramomis (turinys, įvadas, dėstymas, išvados). Atlygis – 20 eurų.“

Kol kas ne itin daug. Bet yra ir brangesnių pasiūlymų:

„Kursinio įvado taisymas ir viso darbo užbaigimas. Tema – IMPACT OF SLANG CHANGE IN VOICE-OVER TRANSLATION OF GANGSTER FILMS. Yra pavyzdys, šiek tiek literatūros.  Apimtis – 15 p. Atlygis – 80 eurų.“

„Tyrimo rezultatų apdorojimas SPSS programa. Tema: „Skaitmeninės atskirties įtaka elektroninių paslaugų plėtrai: Akcinės bendrovės „Lietuvos geležinkeliai“ atvejis. Nuo metodologijos iki išvadų. Apimtis – 20 p. Atlygis – 100 eurų.“

Pastarojo darbo autorių (tikrąjį) turėtų nusamdyti Vyriausybė. „Lietuvos geležinkeliams“, ko gero, praverstų. O ir sumokėtų galbūt daugiau nei 100 eurų. Galbūt.

Dabar jau klausimas apie pačią mūsų visuomenę. Kas yra žmonės, gebantys parašyti tokius darbus? Dėstytojai, kurie taip prisiduria prie algos? Savo srities specialistai, kurie gal negauna darbo pagal profesiją, o gal tą darbą turi, bet per mažai uždirba? Kas paskatina imtis tokio „verslo“, kai savo kompetenciją, parduodi ne valstybei, ne visuomenei, ne įmonėms, o jaunuoliams, kurie ją panaudoja tik kaip visiškai išorinį priedą, priemonę vienam popierėliui gauti? Ar taip beviltiškai trūksta pinigų, ar savigarbos? Ar tiesiog mūsų visuomenėje kompetencija taip nuvertėjusi, kad toks verslas tampa normalus? Juk, pagaliau, viską lemia rinka! Jeigu toks verslas išgyvena, vadinasi, rinka jį patvirtino. Argi mūsų laikais tai nėra pats geriausias patvirtinimas? Įdomu, ką apie visa tai galėtų pasakyti neoliberalizmo ideologijos apologetai?

Knygoje „Undoing the Demos“ (Demoso žlugdymas) Wendy Brown rašo: „Neoliberalusis mąstymas, šiandien esantis visur valstybės valdyme ir darbe, teisėtvarkoje, edukacijoje, kultūroje ir daugybėje kasdienių veiklų, aiškiai politinį demokratijos esminių elementų pobūdį pamažu verčia ekonominiu.“

Autorė pasitelkia Platono „Respublikoje“ pateiktą analogiją tarp miesto ir sielos. Abiejų sankloda ir veikimas, pasak graikų filosofo, yra panašūs. W. Brown teigia, kad neoliberalusis protas šią analogiją apvertė, ir sielą, ir valstybę struktūruodamas pagal šiuolaikinės verslo įmonės modelį. Atskaitos taškai abiem atvejais yra ekonominiai, ne politiniai. Ir ne moraliniai. Ne paslaptis, kad per pastaruosius kelis dešimtmečius universitetai labai pasikeitė. Ne tik išaugo mokestis už mokslą, bet ir pačios ugdymo programos tampa į darbo rinką orientuotos, nes ir joms tenka konkuruoti su įvairiomis nuotolinėmis programomis, siūlančiomis įgyti pelningas profesijas. Net ir patys universitetai reitinguojami pagal tai, kokius postus užima ir kokias algas gauna jų absolventai. Kultūrinė permaina akivaizdi – išsilavinimo vertinimo kriterijų vietą užima įvairūs algoritmai, skirti apskaičiuoti investicijų grąžą. Tai galbūt nėra amoralus požiūris, tačiau jis ryškiai susiaurina aukštojo mokslo vertę iki grynai finansinės vertės.

Tokio mokslų „sukomercinimo“ pasekmės gerokai pranoksta jo tiesioginius, pirminius tikslus. Kad būtų sumažinti išsilavinimo kaštai, programų trukmė trumpinama, o kvalifikaciniai reikalavimai supaprastinami. Grėsmė kyla ne tik išsilavinimo lygiui. Kyla klausimas, kiek ir ar išliks humanitariniai mokslai, laisvieji menai, ar bus atvertos aukštojo mokslo ir kultūros galimybės istoriškai ir ekonomiškai nuskriaustoms populiacijoms.

W. Brown pažymi: „Kadaise aukštojo mokslo tikslas buvo ugdyti protingą, mąstantį elitą, puoselėti kultūrą, dar neseniai jo tikslas buvo įgyvendinti lygių galimybių principą ir ugdyti išprususius piliečius, tačiau dabar jis tegamina žmogiškąjį kapitalą, apversdamas humanistines vertybes aukštyn kojomis.“

Tokia sistema pamažu visiškai perkeičia žmogų ir valstybę, abu juos ištuštindama, palikdama be prasminio turinio. Tiek žmogaus protas bei valia, tiek valstybė ir jos įsipareigojimai demokratiniams laisvės, lygybės bei teisingumo principams yra subordinuojami ekonominio augimo siekiams, konkurencingumui ir kapitalui didinti. Kaži, kiek ilgai gali išlikti tokiais principais grįsta visuomenė, netekusi savo sielos? Ir kodėl žmonės save ir savo gyvenimą tik tiek tevertina, kad susitaiko su tokia perspektyva, kad parduoda savo protą, žinias, sugebėjimus kaip eilinę plataus vartojimo prekę?