Tinklalapio logotipas
Grįžti

Būti lietuviu ir europiečiu
event 2016-12-16 domain Švietimo informacinių technologijų centras label_outline Spaudos apžvalga

Būti lietuviu ir europiečiu

„Lietuvos jaunimas labiau Europos nei savos valstybės piliečiai?“ – štai toks klausimas keliamas Lietuvos jaunimo organizacijų tarybos (LiJOT) pranešime. Jame skelbiama, kad visoje Europos Sąjungoje vykusi apklausa parodė, kad Lietuvos jaunimas labiau tapatina save su Europa, tuo tarpu tautinės tapatybės reikšmė menksta. Anot pranešimo autorių, tai verčia kelti klausimą, ar, menkstant tautinės tapatybės svarbai, turime pakankamai svertų sulaikyti emigraciją? „Išugdėme tikrų europiečių kartą, bet jei nerasime būdų kurti europietiškos aplinkos, šių žmonių Lietuva gali ir netekti“, – konstatuoja LiJOT prezidentas Mantas Zakarka.

Skaitant pranešimą kyla gausybė klausimų. Kokį turinį sudedame į sąvokas lietuvis ir europietis? Kas yra toji europietiška aplinka ir kas ją turi kurti? Ar tik nesuvokiame valstybės kaip viešbučio, kuriame susimokame tam tikrą nuomos kainą ir tada reikalaujame visko iš administracijos – kad sutvarkytų ne tik bendrąsias patalpas, bet dar ir kambarius, kad teiktų visas paslaugas pagal užsakymą „viskas įskaičiuota“? Koks gi yra paties jaunimo vaidmuo kuriant tą europietišką aplinką – užsakovų, stebėtojų ar aktyvių dalyvių?

Visgi sugrįžkime prie tapatybės dalykų. Man regisi, didžiausia problema yra dirbtinis dviejų tapatybės dėmenų – lietuviškumo ir europietiškumo – supriešinimas. Tarsi turėtume rinktis vieną iš dviejų, tarsi jie vienas kitam prieštarautų. Suprask, jei akcentuoji lietuviškumą, tai turėtumei įtariai žvelgti į europinę tapatybę, turėtumei saugotis visų Rytų ir Vakarų vėjų, grasančių užgesinti mūsų šventąją lietuvybės ugnį. Ir atvirkščiai, jei jautiesi esąs europietis, tai į lietuviškumą tarsi privalai žvelgti kaip į neišaugtą provincializmą, kaip į kliūtį, kurią būtina peržengti norint kurti vieningą ir nacionalinių interesų į visas puses netampomą Europą.

Tačiau supriešindami lietuvybę su europietiškumu darome meškos paslaugą sau patiems. Mano supratimu, lietuviškumas ir europietiškumas nėra prieštaros, o vienas kitą papildantys tapatybės sandai. Europietiškumas būtent ir prasideda nuo lietuviškumo, kuris yra atviras kaimynams, Europai, pasauliui. Pasiskolinant filosofo Remi Brague terminą, europietiškumas prasideda nuo ekscentriškos lietuviškosios tapatybės, kuri nėra užkonservuota kaip sandėliuke nežinia kiek laiko kamputyje užmiršti konservai, o yra kuriama bei perkuriama dialogiškame santykyje su pasauliu, siekiant perimti tai, kas kitur yra geriausio, ir siekiant dovanoti tai, ką geriausio turime mes patys.

Užsisklendimas savyje dažniausiai žymi nesaugumą, neužtikrintumą dėl savosios tapatybės, dažnai netgi paranojišką baimę visur aplinkui įžvelgiant tik grėsmes sau. Tuo tarpu lietuviškosios tapatybės atmetimas dėl europietiškumo dažnai kyla iš provincialumo, nevisavertiškumo komplekso. Suprask, lietuviškumas yra tarsi per ankšta oda, iš kurios kaip gyvatei dera išsinerti, kad taptum kokybiškai geresnis.

Krikščionybė skelbia priesaką mylėti savo artimą. Taigi viskas prasideda nuo to, kuris yra šalia, o ne to, kuris yra kažkur toli. Tiesa, abstrakciją visada mylėti lengviau nei konkretų žmogų su visomis jo dorybėmis ir ydomis. Tačiau kelias į didelius dalykus visada prasideda nuo mažų. Šiuo atveju ir kelias į Europą prasideda nuo Lietuvos, nuo darbo čia ir dabar, nuo dėmesio esantiems šalia, su kuriais ir galime kurti europietišką Lietuvą. Netgi pasakyčiau taip, kad bus sunku mylėti Europą, nemylint Lietuvos.

Europa nėra ir neturi tapti Babelio bokštu, kur viena kalba simbolizuotų visišką suvienodėjimą, iš viršaus nuleidžiamą ir formuojamą tapatybę. Rabinas Jonathanas Sacksas Babelio bokšto istoriją yra pavadinęs pirmuoju perspėjimu apie totalitarinės sistemos pavojus. Europa yra ir gali likti stipri tik gerbdama įvairovę, tik likdama ištikima savo skelbiamam subsidiarumo principui, stiprindama vietos bendruomenes, jų iniciatyvas, tapatybę.

Savo ruožtu tautinė tapatybė neturėtų būti kliūtimi europietiškumui. Vienu metu galima mylėti ir Lietuvą, ir Europą. Santykis tarp lietuviškumo ir europietiškumo turėtų būti ne priešiškas, o kūrybiškas. Būdami lietuviai galime Europai dovanoti tai, ką turime geriausio, o kuo didžiuotis, tikrai yra. Kartu būdami ir europiečiai galime į savo šalį atsivežti tai, ką geriausio randame svetur. Štai tokia ekscentriška, dialogiška tapatybė leistų mums rinktis ne „arba-arba“, o „ir-ir“, leistų įsitraukti į Vakarų pasaulio gyvenimą ne išsižadant savęs, o suvokiant savo tapatybę kaip unikalią europinės dėlionės dalį. Svarbiausia tai skatintų ne ieškoti Europos kažkur kitur, o kurti ją čia ir dabar Lietuvoje.