Tinklalapio logotipas
Grįžti

Kryžiai Lietuvoje ir už poliarinio rato
event 2016-12-16 domain Švietimo informacinių technologijų centras

Kryžiai Lietuvoje ir už poliarinio rato
„Tai kelionė, kurioje aš išgyvenau daug jausmų, pakeičiau savo vertybes, pažinau save, prisiliečiau prie gyvos istorijos ir sutikau 15 nuostabių žmonių, kurie irgi tapo mano gyvenimo dalimi. Tai kelionė, kurią drąsiai vadinu – gyvenimo“, – prisiminimais dalijasi projekto „Misija Sibiras‘16“ dalyvė Krista Sabaitytė. Krista – viena iš 16 jaunų žmonių, nusprendusių kelias vasaros savaites praleisti kiek kitaip, nei daugelis. Ji, kartu su komanda, leidosi kelionėn į Igarką – už Šiaurinio poliarinio rato įsikūrusį miestą, kuriame 1948 m. tremties kančias patyrė keli tūkstančiai lietuvių.

 

Tremties sąlygos Igarkos mieste buvo sunkiai pakeliamos – daugiametis įšalas, stiprus vėjas, šaltis, beveik 9 mėnesius trunkanti žiema. Jau pirmaisiais metais šių sąlygų neištvėrę žuvo daugiau nei tūkstantis tremtinių, daugiausia vaikai ir senyvo amžiaus žmonės. Igarkos mieste buvo vienos iš didžiausių lietuvių tremtinių kapinių buvusios SSRS teritorijoje. Šios kapinės, kurių plotas siekia 1 ha, ir tapo pagrindiniu „Misija Sibiras‘16“ dalyvių kelionės tikslu.

Suprasti, kad kapinės lietuviškos, anot K. Sabaitytės, nebuvo sunku: „Pirmas ženklas buvo ant kryžių rastos lentelės su lietuviškomis pavardėmis ir vardais. Kitas – kryžiai. Jie buvo įspūdingi: trijų – keturių metrų aukščio, puošti rūpintojėliais, saulutėmis ir kitais to meto kryždirbystei būdingais simboliais. Kiekvienas kapelis apjuostas medinėmis, retais atvejais metalinėmis tvorelėmis. Visa tai kuria lietuvišką amžinojo poilsio vietos įspūdį. Gal todėl kartais, užsimiršę, pasijusdavome it namuose.“

Martyno Grašio nuotr.

Tradiciniai lietuvių kryžiai – išskirtinis mūsų, kaip tautos, bruožas. Kryždirbystė – žodžiu ir praktiškai perduodama lietuvių liaudies meno tradicija, kurios neišmoksi jokioje mokymo įstaigoje. Šis amatas Lietuvoje turi ypatingas tradicijas, o kryžiai, padailinti ornamentais, geležinėmis viršūnėmis, „saulutės“, įvairių siužetų medinės skulptūros laikomi vienais iš vertingiausių lietuvių liaudies meno palikimų. Dėl šios priežasties 2001 m. Lietuvos kryždirbystė ir kryžių simbolika buvo įtraukta į UNESCO nematerialaus ir žodinio paveldo šedevrų sąrašą, o 2008 m. pabaigoje – į Reprezentatyvųjį žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą.

„Misija Sibiras‘16“ dalyviai ekspedicijos metu lietuvių kapinėse pastatė devynis kryžius. „Tai yra simbolis. Tai yra geriausias būdas palikti ženklą, kad lankėme amžinojo poilsio vietas. Gamta yra negailestinga, ji po truputį naikina tai, ko žmogus nesugeba išsaugoti. Pastatytas kryžius ten stovės 10 – 20 metų“, – pasakoja Krista Sabaitytė. „Kai gavom medieną likus 48 valandoms iki mūsų išvykimo į Igarką, kai dirbom dvi paras be miego tam, kad pagamintume mūsų užsibrėžtus 9 kryžius, buvo pakankamai sunku. Tačiau kai kryžiai jau stojo į vietas kapinėse, šypsenos nuo mūsų veidų nedingo. Kai ant įtvirtintų kryžių kaliau lenteles su užrašu „Lietuviams tremtiniams atminti“, supratau, kad savo rankomis sukūrėme simbolį, kuris padės saugoti naują, jau mūsų istoriją.“

Martyno Grašio nuotr.

Projekto dalyvių pastatyti kryžiai – dar prieš kelionę įvykusio susitikimo su kryždirbiu Algimantu rezultatai. „Tai tikrai ypatingas amatas, kiekvienas rankomis pagamintas kryžius turi savo istoriją ir, žinoma, išliekamąją vertę. Kalbant apie patį gaminimo procesą, jis pakankamai ilgas ir reikalaujantis pastangų. Kiekvienas darbas, ar tai būtų medienos pjovimas, šveitimas, kryžiaus suleidimas, ar pagalbinių detalių gaminimas, yra be galo svarbus, kiekvienas etapas reikalauja daug meilės“, – prisiminimais apie susitikimą su kryždirbiu dalijasi Krista.

„Misija Sibiras‘16“ dalyvavusi mergina šį projektą apibūdina kaip galimybę jaunam žmogui pažinti savo istoriją, minti tais pačiais takais, kuriais ėjo ir mūsų protėviai. Anot Kristos, tai buvo galimybė įvertinti laisvės ir nepriklausomybės kainą, skleisti žinią apie pilietiškumą ir patriotiškumą jaunimui, galimybė įvertinti praeitį ir dabartį. „Tik dabar, po trijų mėnesių, kai jau esame Lietuvoje, aš po truputį sugrįžtu į tikrovę. Iki tol kiekvieną dieną keldavausi su mintimis apie ekspediciją. Visi prisiminimai ir ekspedicijos akimirkos vis sukosi mano galvoje ir kasdien priversdavo šypsotis. Sunku nusakyti padarytų darbų svarbą ir mastą, bet žinau, kad tai labai daug. Ir tai labai reikšminga. Ne tik man, ne tik mūsų komandai, ne tik projektui, ne tik tremtiniams, bet visiems, kurie žino, kaip svarbu prisiminti istoriją ir ją saugoti.“