Tinklalapio logotipas
Grįžti

Ar laiškus rašantis paauglys jau tik mitas?
event 2016-12-22 domain Švietimo informacinių technologijų centras label_outline Spaudos apžvalga

Ar laiškus rašantis paauglys jau tik mitas?

Unės Kaunaitės romanas „Laiškai Elzei“ – tai trečioji jaunos rašytojos knyga. Šiuo kūriniu autorė tarsi tęsia knygų ciklą, skirtą paaugliams: pirmasis kūrinys „Sudie rytojau“ (2011 m.). Nors yra parašiusi ir romaną suaugusiems „Žmonės iš Alkapės“ (2015 m.). Tad kuo ši naujausia Kaunaitės knyga patraukia jauną skaitytoją (o gal ir ne tik jauną)?

Pirmiausiai įspūdį kelia ryškus oranžinis viršelis, kuriame ant skalbinių virvelės puikuojasi du sportbačiai“ su žaismingais baltais sparneliais, kurie galbūt simbolizuoja laisvę, gyvenimo tempą ar nepriklausomybę. Tačiau pasiteiravus pačios rašytojos knygos pristatymo metu apie tai, ką vis dėlto atspindi toks piešinys, ji šmaikštavo, kad vieno atsakymo nėra, nes kiekvienas jį gali interpretuoti savaip. Be to, intriguojančiai atrodo ne tik romano viršelis, bet ir pats pavadinimas, kuris asocijuojasi su rašymu, atvirumu. Pervertus knygą, iš pirmo žvilgsnio jos apimtis atrodo kiek per didelė ir gąsdinanti (172 psl.) paaugliui, tačiau ją perskaityti pakako vieno ilgesnio vakaro, nes ne pilni romano puslapiai puikiai pritaikyti“ jaunimui.

Trumpai aptarus knygos viršelį, įdomu žvilgtelėti ir į kūrinio nugarėlę, kurioje iškart mano dėmesį patraukė pateikta skaitytojos Aušrinės citata Negalėjau atsitraukti, kol nebaigiau skaityti. Labai įdomi knyga – ją turėtų perskaityti kiekvienas!“ Taip, su antrąja šios minties dalimi sutinku, bet pasigedau vieno – skaitytojos amžiaus. Juk tampa neaišku, ar tai yra paauglė, ar suaugusi moteris, kuriai taip patiko šis kūrinys. Tačiau, nepaisant to, pamačius tokią knygą bibliotekos lentynoje ar knygyne, taip ir norisi paimti į rankas ir atversti − naujai atversti jau tarsi gerai pažįstamą paauglių gyvenimą, bet apie viską nuo pradžių.

Romane pasakojama apie du aštuntokus – Gabiją ir Šarūną. Apskritai, šie paaugliai yra skirtingi ir kartu labai panašūs. Paauglystės laikotarpis jiems kelia daugybę klausimų, pasirinkimų ir lūkesčių, tačiau kiekvienas neapgalvotas veiksmas turi ir tam tikrų pasekmių, kurios vienaip ar kitaip atsiliepia šių veikėjų ateityje. Kaip žinoma, paauglių gyvenimas yra lengvai pažeidžiamas, nes jie nebijo maištauti, kelti savo gyvenimo sąlygas kitiems, bet, kaip matyti skaitant knygą, tokį elgesį sukelia aplinkybės, kurios jaunimui vis dėlto nėra palankios. Kita vertus, Gabija ir Šarūnas siekia vieno tikslo – būti priimti ir pripažinti tarp bendraamžių.

Trumpai aptardama Šarūno paveikslą galiu paminėti, kad jis gyvena su močiute, kuri visais įmanomais būdais stengiasi apsaugoti anūką nuo netinkamų draugų, tačiau tai padaryti labai sudėtinga, nes jam svarbiausia yra būti su vyresniais už save. Nelaimei, toks noras galiausiai jį nuveda“ į chuliganišką aplinką, veiklą. Tad Šarūnas yra ne tas, kurį visi skriaudžia, kaip tik atvirkščiai – jis savo įžūlumu yra kitoje pusėje: kartais Šarūnas gąsdina – supykęs net mokytoją gali apšaukti. Arba sulaužyti kėdę.“ Savaime aišku, kad toks netinkamas gyvenimo būdas paauglį veda į nuosmukį, todėl kyla klausimas, ar tai iš tikrųjų yra tai, ko reikia jaunimui? Ar vis dėlto įmanoma nepasikeisti ir išlikti savimi, nors aplinka taip traukia laisve? Tačiau perskaičius dalį knygos nustembi, kad aštuntoko gyvenimas gali pasikreipti visiškai kita linkme.

Kaip ir minėta, romane aprašoma ir Gabija, kuri yra labai realistiška paauglė, nes turi savo aiškią nuomonę, savų ambicijų. Na ir kaip ir priklauso tokiam amžiui, ji, reaguodama į aplinką, nenori būti vieniša, todėl kaip įmanydama stengiasi pritapti prie bendraklasių, bet tai yra be galo sudėtinga, nes reikalaujama šaipytis iš kitų ir būti viršesnei už kitus: koridoriuose mažiukai jau žiūri į mus su pagarba. Geras jausmas.“ Tokia paauglės pozicija turi ir neigiamų pasekmių, nes tarsi atsisakoma tikrosios savęs, tačiau stebina tai, kad ji sugeba būti ir atlaidi, nes, atėjus į klasę naujokui Albinui, Gabija nepuola iš jo šaipytis, kaip tai daro kiti bendraklasiai, bet atsargiai pradeda su juo bendrauti.

Taigi mane ypač pribloškė tai, kad minėtieji veikėjai rašo slaptus laiškus, tačiau ne elektroninius, kas stebintų žymiai mažiau, bet popierinius, kurių šiandien paaugliai rodos visiškai neberašo. Be to, skaitant kūrinį stulbina ir abiejų aštuntokų tokiu pačiu vardu pavadinta adresatė, bet, kaip išaiškėja perskaičius didesnę dalį knygos, tai yra dvi skirtingos Elzės. Būtent dėl to romanas kiek suglumina ir verčia prisiminti kūrinio pradžioje minėtus įvykius. Apskritai, perskaičius knygą iškyla klausimas, kodėl pasirinktas tas pats laiškų adresatės vardas? Gal geriau rašytojai reikėjo parinkti du skirtingus asmenvardžius, nes, pradėjus skaityti laiškus, kyla nesusipratimas, kuris iš dviejų veikėjų kreipiasi į Elzę.

Kaunaitę galiu pagirti už tai, kad ji išsamiai aprašo, kodėl Šarūnas iš viso pradeda rašyti ir kokiomis aplinkybėmis tai įvyksta. Na, o sugrįžtant prie kritikos, tokio aiškaus aprašymo labai trūksta Gabijos atveju. Kita vertus, kyla ir kitokia mintis, galbūt tai ir yra autorės sumanymas to neatskleisti ir leisti pačiam skaitytojui  interpretuoti. Galiu paminėti ir tai, kad skaitant tekstą kyla įtampa ir intriga dėl abiejų veikėjų rašomų laiškų, nes tarsi jaučiama baimė: ar slaptų laiškų niekas nesuras ir neperskaitys? Na, o kas kuria didžiausią knygos įspūdį, tai romano pabaigoje pateiktas dar vienas laiškas Elzei, tačiau tai yra nei Gabijos, nei Šarūno tekstas, o jų bendraklasio Albino. Būtent dėl to laiškų rašymas romane tampa lyg perėjimas“, paskatinimas tuo užsiimti ir kitiems, todėl knyga yra tarsi neužbaigta, nes norisi sužinoti, kaip seksis ateityje rašyti minėtajam bendraklasiui.

Nepagailiu rašytojai pagyrų ir už tai, kad ji parodė neįprastą chaotiško paauglio pasiryžimą rašyti laiškus. Be to, Kaunaitė dėmesį patraukia ir labai realistiškai aprašydama Šarūno reakciją į psichologės pasiūlytą terapinį rašymo būdą. Nuostabą kelia ir knygoje pateikti vis ilgėjantys vaikino laiškai, todėl suvoki, kad rašymas vis dėlto išlaisvina žmogų, padeda jam pažinti save, nes į paviršių iškyla viduje slypintys dalykai. Apskritai, autorės mintis parašyti tokį kūrinį, kuriame vaizduojami šiuolaikiniai paaugliai, apsupti naujausių technologijų ir greta to pasirenkantys rašyti slaptus laiškus, tiesą sakant, ne tik kad žavi, bet ir šokiruoja. Galiu teigti, kad rašytojai tikrai pavyko parodyti ir kitą šio maištaujančio amžiaus žmogaus pusę, nes ir, pasak pačios Kaunaitės, kai kalbame apie paauglių romanus, dažnai viską banaliname užuot piešę pasaulį ir jo veikėjus tokius, kokie jie ir yra – nepastovūs, pažeidžiami, bet nenustojantys gyventi.

Autorė tiksliai atvaizduoja ir tipišką šiuolaikinį jaunimą, kuriam ypač svarbus technologijų pasaulis. Kūrinyje tai atsiskleidžia aprašant jų kasdienybę, kai veikėjai nuolat naudojasi populiariomis programomis, tokiomis kaip: Feisbukas“, Tviteris“, Instagramas“ ir pan. Knyga patrauki ir tuo, kad joje galima atpažinti ir kasdienybės realijas, pvz.: minima parduotuvė Humana“. Rašytoja nesuvaldomą paauglių gyvenimą parodo ir pasitelkdama tam tikrą leksiką, kuri tik sustiprina įspūdį, kad tikrai yra skaitoma paaugliams skirta literatūra. Toks Kaunaitės pasirinkimas, manau, tikrai yra teigiamas ir sveikintinas. Beje, jos rašymo stilius laisvas, todėl tai yra viena iš priežasčių, kodėl labai lengva suartėti su šio romano gyvenimu.

Taigi ši autorės knyga paaugliams tiek tematine, tiek pagrindine mintimi, problema ar stilistika, leidžia drąsiai ją priskirti šiam knygų ,,pogrupiui“. Pašmaikštaudama galiu dar pridurti, kad kūriniu rašytoja tikrai sugriauna mitą, jog šiandien paaugliai jau neberašo laiškų. Be to, man, kaip skaitytojai, aišku viena, kad „Laiškai Elzei“ turėtų nudžiuginti daugelį jaunų žmonių, nes kūrinyje gvildenamas realus pasakojimas apie kiekvieną iš jų, su visais patiriamais išgyvenimais, nuopuoliais ir pakilimais“. Taip pat šį kūrinį tikrai verta perskaityti tiems, kurie nori artimiau susipažinti su bręstančių žmonių gyvenimu, būtent dėl to knyga tinka tiek pedagogams, tėvams, tiek ir seneliams.

Raminta Kožūraitė