Tinklalapio logotipas
Grįžti

Niekaip nepamirštami pokalbiai apie lietuvių literatūros kanoną
event 2018-10-19 domain Bernardinai.lt

Niekaip nepamirštami pokalbiai apie lietuvių literatūros kanoną

Lietuvos valstybės šimtmetis lietuvius paskatino iš naujo įvertinti ne tik savo valstybės nueitą politinį kelią, bet ir kultūros pokyčius bei virsmus. Viena iš kultūros atšakų – lietuvių literatūra pradėjo formuotis šiek tiek anksčiau, nei susikūrė Pirmoji Lietuvos Respublika 1918 m. Žinoma, išimtimis tektų laikyti M. Mažvydo „Katekizmą“ (1547 m.), Mikalojaus Daukšos „Postiles“ ir kitus ankstyvųjų naujųjų laikų autorius rašiusius lietuviškai. Visgi šiandien labiausiai esame veikiami XIX a. antrojoje pusėje prasidėjusios lietuvių literatūros, nuo kurios galime vesti savo nacionalinės literatūros pradžios liniją.

Birštone vykusio diskusijų festivalio „Būtent!“ metu buvo surengta diskusija apie lietuvių literatūros kanoną. Diskusiją moderavo publicistas Donatas Puslys, dalyvavo literatūros tyrinėtoja, vertėja Gabrielė Gailiūtė-Bernotienė bei mokytojas, projekto „Vaikščiotojai“ iniciatorius Vytautas Toleikis. 

Pagrindinis diskusijoje iškeltas probleminis klausimas – ar šiandien galime kalbėti apie lietuvių literatūros kanoną? Pastarąjį suprantant kaip gebėjimą kalbėtis apie bendras estetines bei kultūrines patirtis, kurios leistų susikalbėti tiek skirtingoms kartoms, tiek skirtingoms socialinėms grupėms.

Veikiausiai ne vienas skaitytojas tikrai drąsiai pasakytų, kad tam tikros literatūrinės klišės kasdieniame gyvenime tikrai yra gyvos (pvz., dėdžių ir dėdienių apibūdinimas žmonėms daugiau kaip 30-ties ir neturintiems vaikų ir kt.), tačiau, kaip teigė literatūros tyrinėtoja Gabrielė Gailiūtė-Bernotienė, didesnė problema yra ta, kaip mes suprantame kanoną kaip tokį. Diskusijos dalyvė pristatė net tris kanono apibrėžimus: 1. Kanonas, kuris suprantamas istoriškai. Tai Šventojo Rašto pavyzdys, kuris buvo sukurtas konkrečių žmonių darbu atrenkant įvairius rankraščius ir diskutuojant, kas ir kodėl turėtų sudaryti Šventąjį Raštą. Tokio kanono sukūrimo priežastys buvo dvi: pirma, kanonas privalo reprezentuoti skirtingas bendruomenes, remiantis tarp jų esamomis bendrybėmis ir skirtybėmis; antra, toks kanonas turi suvienodinti ir apibrėžti beprasidedantį judėjimą (šiuo atveju krikščionių Bažnyčios mokymą). 2. Kanoną galime suprasti ir kaip savotišką funkciją. Toks literatūros kanono apibrėžimas labiausiai tinkamas kalbant apie švietimo sistemą ir ugdymo programas. O tokio kanono tikslas yra labai paprastas – noras kažką perduoti kitai kartai kaip paveldą ar vertybę. 3. Trečiasis kanono apibrėžimas, kurį pasiūlė literatūros tyrinėtoja, yra mažiausiai praktiškas, bet geriausiai tinkamas diskutuojant apie literatūros kanoną – tai, kas visados yra apyvartoje. Kitaip sakant, tos knygos, kurias visada galime įsigyti užėję į artimiausią knygyną. O būtent apie tai dažniausiai ir kalbame Lietuvoje – apie šalyje cirkuliuojančias knygas.

Vytautas Toleikis diskusijos klausytojams priminė, kad lietuviškas literatūros kanonas buvo formuojamas ir formavosi šiek tiek antisanitarinėmis sąlygomis. Lietuvių literatūros kanono pradžia yra tas momentas, kai lietuviai nusprendžia, kad jie nėra lenkų tauta. Tuomet nutariama kurti lietuvišką kultūrą, atsisakoma visų Lietuvoje kurtų tekstų lenkų kalba. Šitaip iš lietuvių literatūros dingsta Adomas Mickevičius ir kiti to meto rašytojai, rašę lenkų kalba.

XIX a. pab.–XX a. pr. lietuvių literatūra neretai yra kritikuojama šiandienos miesto skaitytojų kaip literatūra apie kaimiečius ir kaimą. Natūralu, kad per daugiau nei šimtą metų lietuvis iš kaimo gyventojo daugeliu atvejų pavirto į miestietį, tačiau, kaip teigė V. Toleikis, kaimietiškumas lietuvių literatūroje atsirado ne iš fantazijos stygiaus. Juk pačioje tautinės literatūros formavimosi pradžioje, sekdami vyskupo M. Valančiaus mokymu, lietuvių autoriai pradėjo rašyti būtent kaimo žmonėms, kadangi čia telkėsi didžiausi lietuvių tautybės klodai. Taip inertiškai besiformuojančioje literatūroje buvo sukurtas ir suformuotas žemės mylėtojo vaizdinys, kuris gyvavo ne tik Pirmosios Lietuvos Respublikos laikotarpiu, bet ir sovietinės okupacijos metais.

Tikrai ne vienam skaitytojui gali kilti klausimas: ar turi keistis lietuvių literatūros kūriniai mokyklų programos, prisitaikant prie greitėjančio laiko ir miesto žmogaus įnorių? Į šį klausimą abu diskusijos dalyviai pateikė savo atsakymus. Anot mokytojo V. Toleikio, kanonas yra puiki galimybė susikalbėti skirtingoms kartoms, net ir skirtingoms tautoms (pvz., lietuviams ir lenkams dėl Vilniaus; lietuviams ir žydams, ir t.t.). Per daug kreipdami dėmesį į literatūrines dekoracijas, t. y. kur vyksta kūrinio veiksmo vieta (pvz., Žemaitės „Marti“ veiksmas vyksta kaime), mes nustojame tekstuose ieškoti amžinųjų vertybių ir bendražmogiškų dalykų: meilės, draugystės, atjautos, vienišumo, susvetimėjimo ir kt.

Literatūrologė G. Gailiūtė-Bernotienė šį pokalbį papildė mintimis apie tai, kad kartais mes pamirštame, jog kūrinį galime interpretuoti keliais būdais, o ne visada naudotis viena kažkieno parengta kūrinio interpretacija. Puikus to pavyzdys – Jurgis Kunčinas ir „Tūla“. Įsitvirtinusi interpretacija teigia, kad tai kūrinys apie sovietinį savanoriškai marginalų inteligentą, o būtent tai mums neleidžia šio kūrinio bandyti suvokti kitaip, pvz., kaip meilės istorijos ar net savotiškos psichoterapijos istorijos. Panaši situacija, anot literatūros tyrinėtojos, yra ir su Žemaite. Niekas beveik nekalba apie šeimos sampratą jos kūryboje, o tai juk puikiai tiktų tiek literatūros, tiek dorinio ugdymo pamokoms mokyklose.

Vėlgi skaitytojas veikiausiai keltų klausimą – kodėl mokyklų programose vykstant nuolatiniams pokyčiams į jas sugrįžta kadaise išimti literatūros kūriniai, o dabar programos net papildomos XVI–XVIII a. literatūros ištraukomis?

Abu diskusijos dalyviai sutinka, kad tai yra platesnės – humanitarinio mokymo – problemos dalis. Dabartiniame mokykliniame literatūros kanone atsiradę XVI–XVIII a. literatūros kūriniai ir autoriai (pvz., Martynas Mažvydas, Jonas Radvanas, Motiejus Kazimieras Sarbievijus ir kt.) yra tiesioginis atsakas į vis nesikeičiančią mokyklinę Lietuvos istorijos programą. Tad, anot Vytauto Toleikio, dabar yra situacija, kai literatūros programoje turimi kūriniai tinka tiek literatūros, tiek istorijos, tiek pilietinio ugdymo pamokoms. Šiai minčiai antrinusi G. Gailiūtė-Bernotienė pabrėžia, kad literatūros ir istorijos santykis yra labai stiprus. Didžiausia problema, anot pašnekovės, yra ta, kad mes iki šiol neturime suprantamo ir įtikinamo pasakojimų rinkinio, kuris reprezentuotų mūsų istorinę tapatybę. Nuolatos į istoriją žiūrintys per lūžių-konfliktų etapų prizmę, mes nematome galimybės rasti nekraštutinio kelio tarp nacionalizmo bei kosmopolitizmo.

Taigi, vienintelio ir teisingo atsakymo į klausimus – kas yra ir kas sudaro lietuvių literatūros kanoną – diskusijos dalyviai nerado. Ir tai – natūralu. Diskusijos metu paliesti švietimo bei ugdymo, istorinės sąmonės bei literatūros interpretacijų klausimai duoda vilties, kad tokių pokalbių apie literatūrą tikrai sulauksime ateityje. Juk literatūros keliami klausimai yra svarbūs ne vien asmeniniam lavinimuisi, bet ir visos valstybės mastu. Su literatūros pagalba mes formuojame save ir padedame formuotis kitiems. Amžinosios vertybės, apie kurias diskusijos pradžioje užsiminė V. Toleikis, yra vadinamos amžinosiomis ne veltui. Tai būtent jos mums padeda būti geresniais žmonėmis, jos mums padeda suprasti kitą (ar tai būtų kaimynas, ar svetimas žmogus), taip pat tos vertybės mums padeda būti ir geresniais bei sąžiningesniais valstybės piliečiais, o tai jau nauda ne vien asmeniniame lygmenyje.