Tinklalapio logotipas
Grįžti

Priešmokyklinis ugdymas: kada ir kur?
event 2018-08-17 domain Bernardinai.lt

Priešmokyklinis ugdymas: kada ir kur?

„Duokite man vaiką iki septynerių ir aš jums duosiu žmogų“ (Šv. Pranciškus Ksaveras)

Vasaros pradžioje nuvilnijo diskusijos apie mokslo metų trukmės ilginimą. O tai tik vienas mokymosi trukmės ilginimo aspektas. Kitas aspektas yra mokyklinio amžiaus jauninimas. Dar neseniai Lietuvoje privalomas formalus ugdymas buvo pradedamas pradinėje mokykloje nuo septynerių metų. Priešmokyklinį ugdymą institucijose tėvai rinkdavosi savo iniciatyva. 2016–2017 mokslo metais privalomas tapo priešmokyklinis ugdymas, į kurį jau buvo pakviesti šešiamečiai. Taip metais paankstėjo privalomas formalusis ugdymas. Jei tėvai nori į priešmokyklinį ugdymą išleisti penkiametį vaiką, tai savivaldybės pedagoginė-psichologinė tarnyba turi nustatyti, kad jis brandus mokytis pagal priešmokyklinio ugdymo programą.

Dabar jau diskutuojama apie priešmokyklinio ugdymo amžiaus jauninimą. Buvo planuojama, kad jau nuo 2018–2019 mokslo metų penkiamečiai privalės lankyti priešmokyklinio ugdymo klases/grupes. Tačiau, išsigandus dvigubai išaugusios priešmokykinukų bangos, ši iniciatyva buvo atidėta metams. Pagrindiniai argumentai buvo: nepakankama mokyklų infrastruktūra, infrastruktūros pritaikymas mažesniems mokinukams, pedagogų trūkumas ir esančiųjų pasirengimas darbui su penkiamečiais, ugdymo programų pritaikymas ir priešiškas tėvų nusiteikimas. Po metų matysime, ar per metus bus pasirengta šiam žingsniui, ar jis bus žengtas nepasirengus.

Priešmokyklinis ugdymas – tėvų požiūris

Tradiciškai dalis tėvų remiasi savo patirtimi ir taiko ją vaikams. „Ėjau į mokyklą nuo septynių ir nieko blogo: išmokau skaityti, rašyti ir skaičiuoti, gerai mokiausi, baigiau aukštąjį ir susitvarkiau gyvenimą. Ko dabar tiems vaikams gadinti vaikystę?“ – samprotauja tėvelis. „Tegul dar paauga, sustiprėja, subręsta, tada tikrai galės apsiginti nuo kitų vaikų ir vykdyti visus mokyklos reikalavimus“, – antrina mamytė.

Sutikčiau su tuo tėveliu, jei ignoruočiau faktą, kad gyvenu jau kitais laikais, kai mano vaikas ateityje konkuruos globaliame pasaulyje ir jam nepakaks mokėti skaityti, rašyti ir skaičiuoti ar komplekto akademinių žinių. Jiems reikės mokėti bent kelias užsienio kalbas, laisvai valdyti technologijas, valdyti informacijos srautus ir kurti savo integralų žinojimą, pasitikėti savimi ir kritiškai vertinti savo galimybes, kelti idėjas ir išlaikyti discipliną, autonomiškai veikti ir mąstyti bei įsitraukti į komandas, atskleisti savo unikalumą ir prisiimti atsakomybę už bendrą gėrį.

Sutikčiau ir su mamyte, nes suprantu jos norą apsaugoti vaiką nuo visa ko agresyvaus: kova už būvį, konkurencija ir patyčiomis paremtų santykių bei užgriūsiančios mokyklos reikalavimų naštos. Bet aš renkuosi nesutikti, nes matau kitokios mokyklos galimybę: kur kuriama saugi pagarbiais tarpusavio santykiais grįsta aplinka, o pirmos klasės reikalavimų šokas suvaldomas nuosekliu individualizuotu ugdymu nuo priešmokyklinės klasės (5–6 metų). O jei pažiūrėtume iš kitos pusės: „Ne penkiametis ar šešiametis turi pribręsti mokyklai, o mokykla turi pribręsti jaunesniems mokiniams ir atverti jiems duris be pavojaus sugadinti vaikystę.“

Didėjanti tėvų dalis anksti susirūpina savo vaikų ugdymu: patys aktyviai mokosi, kryptingai ugdo vaikus namuose, kreipiasi į profesionalus pagalbos, atidžiai renkasi ugdymo institucijas, patys arba su būrelių pagalba papildo institucinio ugdymo spragas arba tenkina individualius vaiko ugdymo poreikius. Tačiau net geriausių norų kupiniems tėvams trūksta laiko arba kompetencijų planuoti ir organizuoti ankstyvąjį ugdymą, o kai kuriais atvejais – net ir įgyvendinti.

Audronė Allan. Kolpingo kolegijos nuotrauka

Priešmokyklinio ugdymo standartas – „pasidaryk pats“

Rengdama Kolpingo pradinės mokyklos priešmokyklinio ugdymo programą analizavau lietuviškas priešmokyklinio ir pradinio ugdymo programas bei lyginau jas su programomis tų šalių, kurios kryptingą ugdymą pradeda nuo penkerių metų. Pastebėjau, kad lietuviškoje priešmokyklinio ugdymo programoje tik bendru pobūdžiu apibrėžtos kompetencijos ir lavinami gebėjimai. Pasigedau aiškaus ugdymo pasiekimų lygmens (standarto), į kurį reikia orientuotis priešmokyklinio ugdymo pakopoje.

Su bendrosiose programose užduota lavinamų kompetencijų visuma ir visuminio ugdymo nuostata aš visiškai sutinku. Bet ugdymo standartą tenka nusistatyti pačiam. Šiuo metu ugdymo standartą nustato mokomosios medžiagos autoriai, priešmokyklinio ugdymo institucijos, pedagogai arba patys tėvai. Vėl prisimenu diskusijas su mamytėmis ir tėveliais, kurie klausia konkrečiai: „Ar vaikas, eidamas į pirmą klasę, jau turi mokėti skaityti?“, „Ar jis turi mokėti atlikti aritmetinius veiksmus iki dešimties?“ ir t. t. Jei pasidomėsite, tai atsakymų sulauksite visokių.

Priešmokykliniame ugdyme egzistuoja standarto neapibrėžtumas, o pirmoje klasėje kaip žaibas iš giedro dangaus kerta reikalavimas atliepti standartą. Juk Lietuva nori gražiai atrodyti tarptautiniuose lyginamuosiuose pasiekimų tyrimuose, mokyklos siekia išsilaikyti aukštų pasiekimų (pagal standartizuotus testus) reitinguose, o tėvai nori, kad jų vaikai būtų stipriai parengti.

Lietuva tapo Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) nare. Būtent iš ten ateina išorinis spaudimas mūsų politikams švietimo sistemos kaitai. Jei lygiuojamės į EBPO šalių švietimo lygmenį, tai turime aiškiau standartizuoti priešmokyklinio ugdymo turinį.

Penki priešmokyklinuko uždaviniai

Būtina prisiminti, kad priešmokyklinis ugdymas yra daug daugiau, nei ugdymo programoje apibrėžtų pasiekimų realizavimas. Tai yra tik vienas iš penkių priešmokyklinuko sprendžiamų uždavinių:

1. Jei vaikas iki tol nelankė darželio ir augo šeimoje, tai jam teks atsiskirti nuo tėvų ir tapti labiau autonomišku bei savarankišku asmeniu. Jam teks būti, dirbti ir spręsti problemas aplinkoje, kur nėra mamos ir tėčio. Čia reikia jautraus pedagogo pagalbos. Jei šis uždavinys priešmokyklinio ugdymo pakopoje neišsprendžiamas, tai jį teks spręsti pirmoje klasėje.

2. Priešmokyklinukui mokykloje teks susikurti naujus santykius: susidraugauti su naujais vaikais ir rasti savo vietą grupėje, pasiekti tarpusavio supratimą su mokytojais, suvokti ir priimti bendro buvimo mokykloje taisykles. Čia tėvai gali nuspręsti, ar dar paliks vaiką įprastoje darželio grupėje ir socializacijos naujoje mokykloje uždavinį kels pirmokui.

3. Naujoje mokykloje jis turės susiorientuoti naujoje erdvėje: čia ateinu ir palieku drabužius, o ten mokomės, čia yra mano daiktai, o ten mūsų bendri, čia tyliai ilsimės, o ten žaidžiame ir galime patriukšmauti. Vieni vaikai labai greitai orientuojasi naujoje aplinkoje, kitiems reikia daugiau laiko.

4. Išmokti mokytis tos mokyklos (ugdymo sistemos) pedagoginėje kultūroje: mokytis vadovaujant mokytojui ir savarankiškai, individualiai ir vaikų grupėje; įsivertinti savo mokymąsi ir pasiekimus, prašyti, priimti ir teikti pagalbą; atliepti mokyklos reikalavimus ir atrasti savo unikalų mokymosi stilių. Šį uždavinį suvokiantys tėvai renkasi ugdymo sistemą ir stengiasi išlaikyti jos tęstinumą per pakopas.

5. Realizuoti ugdymo programą ir išlavinti joje numatytus gebėjimus ir įgūdžius, įgyti žinių bei pasirengti pereiti į kitą mokymosi etapą – pirmą klasę. Čia jau tėvai turi pasitikėti paslaugą teikiančios institucijos rengimo standartu. Kai kurie jų analizuoja pradinių mokyklų, į kurias nori leisti savo vaiką, standartą ir į jį orientuoja priešmokyklinį ugdymą.

Kiekvienas iš šių penkių uždavinių iš mažojo mokinuko reikalauja pastangų. Vieni sėkmingai su visais penkiais uždaviniais susitvarko, kitiems jie sukelia didelį stresą. Vienose priešmokyklinio ugdymo institucijose numatoma kryptinga pagalba sprendžiant visus penkis uždavinius, o kitur – akcentuojami tik akademiniai pasiekimai.

Tėvų sprendimas – kada ir kur?

Dabar tėvai gali spręsti, kada ir kur jų vaikai tuos uždavinius spręs:

Ar jie pradės nuo penkerių, ar nuo šešerių metų? Šis sprendimas yra aštresnis šių metų penkiamečių tėvams, nes šiemet jie laisvi patys spręsti, įvertinant tikimybę, kad būtent jų vaikai kitais metais pateks „ant bangos“, kai į priešmokyklines klases susigrūs penkiamečiai ir šešiamečiai. Sprendimas palaukti dar metus turėtų būti grindžiamas tikėjimu, kad Lietuvos švietimo sistemoje per metus bus atlikti parengiamieji darbai ir bus pasirengta dvigubam priešmokyklinukų srautui.

Tie, kas jau apsisprendė, kada pradėti priešmokyklinį ugdymą, turi priimti sprendimą „Kur?“ Ar jie nuspręs palikti vaiką ikimokyklinio ugdymo įstaigoje, kurios ugdymo standartas juos tenkina, o socializacijos bei adaptacijos pradinėje mokykloje uždavinius paliks pirmai klasei? Ar jie iš karto rinksis pradinę mokyklą su jos ugdymo sistema ir standartu bei ten pradės savo vaiko mokyklinį gyvenimą nuo priešmokyklinės ugdymo pakopos?

Teksto autorė Audronė Allan – socialinių mokslų daktarė, Kolpingo pradinės mokyklos ugdymo turinio vadovė