Tinklalapio logotipas
Grįžti

Psichologė M. Lukašonokienė: „Užtenka tik pasikalbėti, ir vaiko liūdesys kaip spiralė neįsisuks kažkur gilyn“
event 2018-06-29 domain Bernardinai.lt

Psichologė M. Lukašonokienė: „Užtenka tik pasikalbėti, ir vaiko liūdesys kaip spiralė neįsisuks kažkur gilyn“

Pasaulio sveikatos organizacijos teigimu, savižudybės yra antra pagal dažnumą 15–29 metų vaikų ir jaunuolių mirties priežastis pasaulyje. Lietuvoje šis rodiklis daugiau nei 3 kartus viršija ES rodiklį. 2010–2015 m. mūsų šalyje nusižudė 197 žmonės iki 20 metų - tai sudaro apie 3,4 proc. savižudybių nagrinėtuoju laikotarpiu. 5–9 metų amžiaus grupėje nusižudė 1 vaikas, 10–14 metų amžiaus grupėje – 21 vaikas, o daugiausia nusižudžiusiųjų buvo 15–19 metų amžiaus grupėje – 175 vaikai ir jaunuoliai. 

Remiantis PSO išvadomis, savižudybių skaičius Lietuvoje yra svarbus rodiklis, atspindintis visuomenės psichikos sveikatos būklę. Nors Lietuvoje savižudybių skaičius per pastaruosius trejus metus sumažėjo 20 proc.,vaikų ir jaunuolių grupėje jis išlieka grėsmingas: vaikų ir paauglių mirtingumas dėl savižudybių per pastaruosius metus išaugo apie 40 proc. Jaunėja ir gausėja gretos moksleivių, kurie save žaloja. 

VšĮ Psichologinės sveikatos centras, siekdamas prisidėti prie reikšmingų pokyčių, mažinant savižudybių skaičių Lietuvoje, 2017 metais inicijavo vaikų ir paauglių savižudybių prevencijos mokymus, skirtus ugdymo įstaigų pedagogams. Apie šių mokymų tikslus kalbiname VšĮ Psichologinės sveikatos centro vadovę, klinikinę psichologę Mildą Lukašonokienę

Psichologė Milda Lukašonokienė

Savižudybių skaičius Lietuvoje rėžia akį: 2017 m. nusižudė 748 asmenys, iš jų – 25 vaikai ir paaugliai 10 - 19 metų amžiaus. Šis rodiklis stipriai išaugo, palyginus su 2016 m., kuomet nusižudžiusiųjų šioje amžiaus grupėje buvo 18. Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, bandymai nusižudyti 20 kartų viršija savižudybių skaičių, o tikslios statistikos apie juos neturime. Kodėl vaikų savižudybių skaičius auga tuo metu, kai tarp suaugusiųjų šis rodiklis krenta? Kokios priežastys lemia vaikų ir paauglių savižudybes? 

Tėvai nuolat užimti, o vaikai perkrauti dėl didžiulio mokymosi krūvio. Vaikų psichologinis atsparumas yra išbarstomas, jie patys nebegali įveikti streso. Norėtųsi pasidalinti dar vieno tyrimo rezultatais: dauguma ikimokyklinio amžiaus vaikų nebeturi gebėjimų įveikti jiems kylantį stresą, kurį lemia didžiulis gyvenimo tempas bei menkas tėvų gebėjimas stiprinti vaikus psichologiškai. Nors Lietuvoje jau vykdomi mokymai tėvams, bet kol kas jiems stinga gebėjimų ir supratimo, kaip padrąsinti savo vaikus. Galvojama: „Ai, išaugs...“ Bet iš to neišaugama... Dar vis taikomos fizinės bausmės, problemos sprendžiamos diržu – ir net gerose šeimose. Pervargę tėvai nebeturi kantrybės, nors turi didelių lūkesčių dėl savo vaikų – paauglių ar ypač abiturientų. Jaunam žmogui dažnai tai pasidaro nepakeliama. 

Nėra vienintelės priežasties, lemiančios vaikų savižudybes. Tiesiog nukrenta paskutinis lašas, viršijęs susikaupusias problemas mokykloje, šeimoje, tarpasmeniniuose santykiuose. O aplinkiniai to nepastebi.

Kaip galime padėti kenčiantiems vaikams? 

Liūdėti yra natūralu. Bet kaip aplinkiniai galėtų pastebėti tą nuliūdusį žmogų? Kartais uženka tik pasikalbėti, ir vaiko liūdesys kaip spiralė neįsisuks kažkur gilyn. Kalbėdamas gali ne tik išgirsti save, bet ir gauti tave „išklausančią ausį“, padrąsinimą, kad „kartu įveiksime tą sunkumą“. Vaikui jo problema atrodo labai didelė, nes prieš ją jis atsiduria vienas. 

Kalbantis su vaiku svarbu pelnyti jo pasitikėjimą: visada gali dalintis, būti atviras su manimi. Jei vaikas nekalba, o mes nepastebime jo liūdesio, tuomet prarandame galimybę jam padėti. Ausdami tą kelią į pasitikėjimą galime padėti vaikui susidūrus ir su patyčiomis, kurių įveikti be suaugusiųjų įsikišimo jis negali. 

Papasakokite apie šį projektą - koks jo tikslas? Kiek mokyklų dalyvauja jame? Kiek laiko jis trunka? Kokių tikitės rezultatų? 

Esu klinininė psichologė, savo darbe sutinkanti nemažai vaikų, turinčių nerimo problemų, suicidinių minčių. Dalis jų jau buvo mėginę žudytis. Kai su jais kalbuosi, išgirstu apie mokytojų požiūrį į vaiką, patiriantį sunkumų, laikinai nelankantį pamokų, atsidedantį egzaminus. Tas požiūris tikrai ne toks, kuris vaiką padrąsintų ar padėtų jam sveikti. Dalis mokytojų tikrai nesupranta, kas yra ta psichologinė sveikata, vaiko patiriama krizė. 

Pirmiausia atėjo į galvą mintis, kad mokytojus reikėtų apmokyti atpažinti savižudybės riziką. Antra mintis siejosi su tuo, kad mokytojai jau yra apmokyti, kaip elgtis, susidūrus su krize: gaisru, savižudybe, kitais nelaimingais atsitikimais. Tačiau jie nežino, kaip užbėgti už akių mokinio savižudybei – kai mokinys prasitaria, kad jam gyvenimas nebeįdomus. 

Nutarę organizuoti mokymus važiavome į mokyklas, kurios pažadėjo į mokymus surinkti visą mokytojų bendruomenę. Pilotiniame etape norėjome „turėti“ tik 10 mokyklų, nors mokyklų, norinčių mokymų, buvo ir daugiau, tačiau, įvertinę savo turimus resursus, atsirinkome 11. Pirmenybė buvo teikiama savivaldybėms, kuriose mirtingumas nuo savižudybių siekė 50 atvejų daugiau kaip 100 tūkst. gyventojų. Aišku, buvo kalbų, kad mokytojai ir socialiniai pedagogai persisotinę visokiais mokymais, tačiau kiekvienoje mokykloje yra mokytojų, kuriuos myli vaikai, apspitę juos kaip bitės, o tie mokytojai neturi psichologinių žinių, kaip padėti vaikui. Norėjosi skleisti žinią, kad, pamačius vaiką, kuriam gyvenimas nebemielas, reikėtų nebijoti su juo pasikalbėti. 

Savo mokymuose apie savižudybės riziką kalbame, kaip mokytojui reikėtų užmegzti pokalbį su vaiku, kaip jį padrąsinti. Modeliuodami situacijas mokėme pedagogus save pristabdyti, neskubėti valdyti situacijos. Mokytojai buvo labai nustebę, kai sužinojo, kad nereikia bijoti užduoti klausimo: „O gal tu galvoji apie savižudybę?“ 

Mokytojai gali suteikti emocinę paramą, tačiau labai svarbu, kokia jų pačių nuostata dėl savižudybės. O ji, deja, tokia, kaip ir visos visuomenės. Buvo tokių mokytojų, kurie sakė, kad savižudybė yra pateisinama, kad kažin, ar gerai susiklostys tokio vaiko gyvenimas. Deja, bet mokyklose atsirasdavo po vieną - du taip manančius pedagogus. Buvo ir tokių, kurie apklausų metu nurodė patys turėję suicidinių minčių. Pastebėjome, kad po mokymų tokių jau nebeliko - jie vertina įgytas žinias ir sako: „Nebijosiu klausti“. 

Projektas prasidėjo 2017 m. gruodį ir truko pusmetį. Mokymai vyko per moksleivių atostogas: nuo vasario iki birželio pabaigos. Valstybiniam visuomenės sveikatos stiprinimo fondui praėjusiais metais paskelbus kvietimą dalyvauti savižudybių prevencijos projekte, mes pateikėme paraišką ir gavome finansavimą. Mūsų parengtas projektas buvo visiška naujiena: mes, trys psichologės, pačios vykome į mokyklas ir organizavome dviejų dienų mokymus, kurie trukdavo po 6 valandas. Pirmoje mokymų dalyje dalindavomės pavyzdžiais iš vaikų konsultavimo praktikos. Antroje dalyje kalbėjome, kaip pati mokykla galėtų sustiprinti vaikų psichologinį atsparumą. Mokykla iš tiesų gali labai daug: sustiprinti psichologinį klimatą, taip pat patyčių prevenciją. Mokykla gali susikurti savižudybių prevencijos programą, rūpindamasi užkirsti kelią nelaimei. Galima kalbėtis su vaikais apie sunkumų įveikimą, apie kylančias mintis apie mirtį. Kalbėdami su vaikais apie tai, kad tokios mintys natūraliai kyla ne vienam, galime padėti vaikui suvokti, kad ne jį vieną jos kamuoja. 

Galiu pasidalinti atveju, kai mokytojai, mokymų metu sužinoję, kad nereikia vengti klausimo apie galimą norą nusižudyti, mokinio išdrįso šito paklausti. Atsakymas buvo „Taip“ - mokinys jau turėjo tokių minčių. Ir tuomet visi mokytojai, suglaudę pečius, išgelbėjo vaiką. Jiems nereikėjo nieko aiškinti ir aiškintis, nes jie jau buvo gavę žinių mokymų metu. Kitu atveju pasidalino socialinė pedagogė, kuriai vaikas pasisakė, kad turi suicidinių minčių ir jau yra nutaręs, kada nusižudys. Laiku suteikta parama išgelbėjo ir šį vaiką! 

Ar projektas bus toliau tęsiamas? Ar reikėtų tokių mokymų tėvams? 

Mokymai lektoriams yra emociškai sunkūs, nes mokytojų auditorija yra gana sudėtinga: tekdavo susidurti su požiūriu, kad mokytojai ir taip turi apsčiai darbų, kad „viskas ateina iš šeimos“... O mes jų prašydavome stebėti vaikus, nes nebus blogiau, jei vaiką stebės ir tėvai, ir mokytojai.

Tokių projektų reikia ir tėvams, ir mokiniams, nes ir tėvai irgi bijotų savo vaikų klausti, ar jiems nekyla minčių apie mirtį. 

Paskutinę mokslo metų savaitę mes išsiuntėme atvirukus mokykloms, ant kurių užrašėme: „Mokytojau, jei šiandien matai prislėgtą mokinį, įsitikink, kad jo planas – gyventi!“ Mokslo metams baigiantis į tradiciškai mokiniams išduodamas klausimų – atsakymų anketas pasiūlėme įtraukti klausimą apie tai, ar jiems kyla minčių apie mirtį. Mums dažnai atsakydavo: „Ai, nereikia, pas mus tokių nėra...“ O iš kur jie žino, jei niekada šito neklausė? Galime tikėtis, kad šis klausimas vis tik bus įtrauktas į anketas. 

Mokymuose išgirdome įdomių dalykų apie tai, kaip įvairių disciplinų mokytojai galėtų atrasti savitus būdus kalbėtis su mokiniais apie mirtį. Pavyzdžiui, lietuvių kalbos mokytojas galėtų paskirti tam tikrą dieną analizuoti kūrinį, kuriame perteikiama mirties nuojauta. Kitoje mokykloje buvo siūloma organizuoti susitikimą su sėkmingais žmonėmis, įveikusiais visus sunkumus savo kelyje. 

Vienas chemijos mokytojas vaikams pasiūlė į vieną kolbą įpilti tamsaus skysčio, į kitą – šviesaus. Į tamsų vandenį įpylęs šviesaus jis akivaizdžiai pademonstravo, kad tamsumą galima šviesinti, nenorint sėdėti drumzlėse. Tokia vaizdinė žinia gali išlikti visam gyvenimui. 

Svarbu vaikams siųsti žinią, kad sunkumai įveikiami. Rytoj jau gali būti lengviau, bet rytojaus reikia sulaukti. Svarbu pabūti šalia vaiko, kad jis į tą rytojų nueitų.