Tinklalapio logotipas
Grįžti

Šnekamoji kalba: mitai, realybė ir tyrimų galimybės
event 2018-07-02 domain Diena.lt

Šnekamoji kalba: mitai, realybė ir tyrimų galimybės

Pastaruoju metu girdėti nemažai neigiamų reakcijų, susijusių su gimtosios kalbos mokymu mokykloje, lietuvių kalbos egzaminu, mokinių pasiekimais; su tuo neretai susiję ir priekaištai, keliami mokymo programų ir priemonių rengėjams, kalbininkams, švietimo sistemos atstovams. Dažnam gali pasirodyti, kad lietuvių kalbos mokėjimas – gramatikos taisyklių išmanymas, gebėjimas taisyklingai kalbėti ir tinkamai suvokti, rengti ar pristatyti rašytinius tekstus. Tik retai pamąstoma, kad kalbos išmanymas – gebėjimas naudotis kalba kaip komunikacijos priemone ne tik dalykinėse srityse, bet ir mūsų kasdienybėje.

Deja, dažnam mokiniui susidaro įspūdis, kad kalba, kurios mokoma mokykloje, ir kalba, kuria bendraujama namų aplinkoje, yra lyg dvi skirtingos sistemos, iš kurių viena yra gera ir taisyklinga, o kita – žemo lygio ir taisytina. Tai ypač pastebima bendraujant su pirmojo kurso studentais lituanistais, įsitikinusiais, kad lietuvių kalbos išmanymas labiausiai susijęs su lietuvių kalbos archajiškumo suvokimu, kalbos normų laikymusi ir gramatikos taisyklių mokėjimu.

Džiugu, kad jauni žmonės, baigę mokyklą, taisyklingą kalbą laiko vertybe ir suvokia ją kaip neatsiejamą žmogaus kultūros ir inteligencijos dalį. Vis dėlto jaunuoliams dažnai trūksta kritiško požiūrio ir gilesnio visuminio žvilgsnio į kalbą. Dažnai, diskutuojant su pirmojo kurso studentais, išryškėja jų nepasitikėjimas kalbos žiniomis, baimė ne tik pasakyti netinkamą žodį, bet ir kritiškai vertinti gramatikose, vadovėliuose, žodynuose aprašytus kalbos dėsnius. Tačiau, mažais žingsniukais judant į priekį, raginant studentus stebėti savo kasdienę kalbą, pavyksta atskleisti kalbos atmainų įvairovę, parodyti, kad kalba – ne taisyklių rinkinys, o visapusiškas reiškinys, kurio taip paprastai aprašyti neįmanoma. Dažnai čia padeda pamąstymas apie kalbos kompiuterizavimo galimybes – juk jeigu visa tai, kad surašyta gramatikose ir žodynuose, apimtų mūsų kalbą, mes jau seniai turėtume labai tiksliai verčiančias automatinio vertimo programas, balso atpažinimo sistemas, puikiai veikiančius rašybos ir skyrybos tikrintuvus. Vis dėlto mažai tikėtina, kad tokios kompiuterinės sistemos kažkada veiks geriau, nei sugeba žmogus, nes kalbos galimybės yra neribotos. Taigi į kalbą turėtume žvelgti kaip į įvairiems komunikacijos tikslams skirtą priemonę, kurios ypatybės priklauso nuo daugelio aplinkybių: kalbos formos (sakytinės arba rašytinės), situacijos, vietos, socialinių bendraujančiųjų vaidmenų, tikslo ir t.t. Tokiu atveju suvoktume, kad kalbos mokslas – ne tik gramatikos taisyklių ar kalbos normų išmanymas, bet ir gebėjimas naudotis kalbinėmis priemonėmis siekiant savo tikslų, o tai, kas sudėta gramatikose ir žodynuose, yra tik bandymas bent šiek tiek aprašyti įvairią ir sudėtingą kalbos sistemą.

Daugiau skaitykite čia.