Tinklalapio logotipas
Grįžti

V. Ališauskas: Klasikinius filologus robotai pakeis paskutinius
event 2018-04-04 domain Bernardinai.lt

V. Ališauskas: Klasikinius filologus robotai pakeis paskutinius

„Juokaudamas aš visada sakau, kad klasikus, klasikinės kultūros žinovus robotai pakeis paskutinius. Taip kad dar kelios kartos galės kontroliuoti robotus, o ne būti jų kontroliuojami. Tuo tarpu programuotojams bus blogai jau labai greitai“, – teigia Vilniaus universiteto docentas, buvęs Lietuvos ambasadorius prie Šventojo Sosto Vytautas Ališauskas.

VU Filologijos fakultete besirengiant nuo artėjančių mokslo metų pradėti atnaujintą klasikinės filologijos studijų programą, su V. Ališausku kalbėjomės apie klasikinių studijų svarbą šiandienos visuomenėje ir tai, kodėl atsigręžti į Platono demokratijos kritiką neretai yra žymiai prasmingiau, nei skaityti šiandienos mokslininkų darbus, pateikiančius gausybę statistinių duomenų. 

Imatės atnaujinti klasikinės filologijos magistro studijų programas. Tačiau dabar dažnai studijų vertė yra suvedama į utilitarinį kriterijų, kalbantį apie tai, kaip studijos gali padėti man padaryti gerą ir dar pelningą karjerą. Humanitariniai mokslai čia dažnai atsiduria antrame plane kaip mažiau naudingi. Tad pradėkime nuo klausimo: kam apskritai yra reikalingos ir svarbios klasikinės filologijos studijos? 

Pradėkime nuo klausimo, kodėl mes padarėme tuos pakeitimus, o tada paaiškės ir tai, kam reikalingos tokios studijos. Klasikinė filologija, kaip visi puikiai žino, pirmiausia yra klasikinių kalbų ir klasikinių kultūrų pažinimas. Tai yra nepaprastai plati disciplina, kuri tradiciškai aprėpia nuo filosofijos iki archeologijos. Klasikinės kalbos visame šiame kontekste buvo suvokiamos kaip visų šių skirtingų disciplinų karalienės.

Tačiau šiandien pasaulis yra smarkiai pasikeitęs. Čia verta atkreipti dėmesį į du dalykus. Pirma, klasikinių kalbų mokymasis patiria nuosaikų nuosmukį Europoje ir Amerikoje. Nors gimnazijose dešimtys ar šimtai tūkstančių moksleivių mokosi lotynų ir iš dalies graikų kalbas, bet vis dėlto tam tikras abejingumas toms kalboms yra atsiradęs. Tačiau niekur nedingo ir nenuslūgo susidomėjimas klasikine kultūra. Šiais laikais tai yra itin svarbu. Mes matome, kad kalbas mokėti nėra savitikslis dalykas, o veikiau tarnauja tam, jog mes geriau pažintume.

Antra, visas klasikinės kultūros pažinimas šiuolaikinių komunikacijos ir informavimo priemonių dėka yra prieinamas įvairiausiais vertimais, komentarais. Galiausiai filologijos mokslas yra tiek pasiekęs, kad tokiam fundamentaliam supratimui yra gausybė įvairiausių įrankių. Kadaise reikėjo mokėti graikiškai kaip gimtąją kalbą, kad galėtum originalo kalba skaityti Platoną ar Tukididą, o dabar jau turi daugybę įrankių, komentarų, kurie leidžia lengviau susidoroti su užduotimi. Yra žodynai, gramatikos, komentarai, tad viską, kas neaišku, galima išsiaiškinti.

Iki šiol yra tikrai svarbu turėti žmonių, kurie mokėtų senąsias kalbas, bet, kita vertus, yra daugybė žmonių, kuriems klasikinė kultūra yra esminė atrama jų būsimoje profesijoje, tačiau jiems užtenka mokėti klasikinių kalbų pagrindus ir puikiai mokėti jau nereikia.

Taigi, reaguodami į tai, mes, jei taip galima pasakyti, magistro studijas padarome dviejų greičių. Į vieną ateina tie, kurie baigė klasikinės filologijos bakalaurą. Jie savo kalbų mokėjimą gilina žymiai labiau ir tampa puikiais graikų ir lotynų kalbų specialistais. Tuo tarpu žmonės, stojantieji iš kitų fakultetų ar studijų programų – lituanistai, anglistai, filosofai, tarptautinių santykių bakalaurai – gauna pasirinktinai lotynų arba graikų kalbos pagrindus. Šie pagrindai jiems leidžia vartoti tas kalbas. Šalia jie gauna visiškai atnaujintą antikinės kultūros, antikinio mąstymo – filosofijos, politinės minties – programą. Šie dalykai suteikia tiek solidų bendrąjį išsilavinimą, tiek visiškai nauju aspektu praturtina tai, ką jie yra studijavę bakalaure.

Na ir galiausiai klausimas: kam visa tai? Klasikinės studijos kaip ir visi humanitariniai suteikia galimybę atsakyti į esminius klausimus. Šiandien mes kalbame apie ketvirtąją technikos revoliuciją. Tai – klaidingas pavadinimas, nes tai yra ne technikos, o antropologinė revoliucija. Keičiasi visa mūsų gyvenimo samprata, sanklodos, keičiasi žmogaus supratimas. Kas mums gali atsakyti, ką mums su tuo daryti ir kaip mes gyvensime?

Žymusis Vilniaus universiteto profesorius Virginijus Šikšnys neseniai sakė, kad mes jau dabar galime genetiškai perkonstruoti žmogų, tačiau kas mums pasakys, kodėl mes tai turime daryti? Kokie yra tikrieji mūsų tikslai? Jokia chemija, jokia fizika, jokia matematika į šiuos klausimus atsakyti negalės. Šiandien mąstantis humanitaras turi daug daugiau atsakymų negu fizikas ar biologas. Šiuo atžvilgiu visas mūsų techninis mąstymas privalo būti praturtintas humanitariniu matmeniu. Dramatiškai net galima pasakyti, kad priešingu atveju mes nusirisime į bedugnę ir gana greitai tiek pasauliniu mastu, tiek Lietuvoje.

Be to, veikiausiai daugelis žino sėkmės istorijų apie tai, kokias pozicijas užima klasikinės filosofijos absolventai Lietuvoje. Neminėsiu dabar tų vardų, nes jų galima rasti Klasikų asociacijos puslapyje.

Galiu tik papasakoti tą garsią istoriją apie tai, kaip britų slaptųjų tarnybų vadovas išėjo į pensiją ir paaiškėjo, kad jis yra baigęs klasikinę filologiją ir dabar užsiima tuo, jog populiarina klasikines studijas Britanijoje ir kaip pensininkas skaito paskaitas ar dalyvauja disputuose. Vakarų valstybėse klasikinės studijos išlieka tarp pačių prestižiškiausių.

Mes irgi norime suteikti tai, kas praturtintų ir studentus, baigusius kitų specialybių bakalaurą. Norime pasiūlyti naują magistrantūros patirtį, kad jiems nereikėtų blaškytis ir ieškoti užsienyje.

Magistrantūros studijų krizę Lietuvoje esame konstatavę visi – tiek humanitarai, tiek gamtos mokslų atstovai. Manau, kad mūsų siūlymas yra bandymas bristi iš šios krizės. 

O ką atsakytumėte tiems, kurie skeptiškai reaguoja į pakeitimus manydami, jog jie yra tik tam, kad būtų pritraukta studentų, kurių tiesiog ima trūkti. Kitaip tariant, jie mano, kad šie pasikeitimai yra ne dėl kokybės, o veikiau dėl kiekybės.

Tai nėra joks studijų palengvinimas, tai – kita programa. Jei žmogus vietoje mėsos perka sūrį, tai nėra palengvinimas. Tai – skirtingas produktas. Mes tiesiog atsižvelgiame į naujas sąlygas. Šiandienis komunikacinis, informacinis laukas pats palengvina tą gyvenimą, tad kodėl mes turėtume daliai žmonių, norinčių gilintis į klasikinę kultūrą ir semtis ten išminties, užkirsti kelią? Iš humanitarinių mokslų teologija, ypač biblistika, ir klasikinė filologija turi bene geriausiai funkcionuojančius elektroninius įrankius visoje srityje. 

O kodėl rinktis klasikinę filologiją, o ne, tarkime, filosofijos studijas?

Jokiu būdu nenoriu peikti nei filosofijos, nei kitų studijų, tačiau pasakyčiau taip, kad filosofijos studijoms magistrantūroje reikia labai didelio pasiruošimo, nes filosofai studijuoja daug specialių dalykų. Tad atėjęs iš kitos disciplinos ten veikiausiai jaustumeis ne visai jaukiai.

Tuo tarpu čia mes kalbame apie mūsų kultūros pamatą apskritai. Čia mes turime viską, ir jokiu būdu ne kaip nors palengvintai, tačiau tokiu būdu, kad žmogus į visa tai gali būti įvesdintas paprasčiau. Manau, jog šiuo atveju klasikinei kultūrai galima pritaikyti palyginimą, kurį senovėje taikydavo Šventojo Rašto pažinimui. Buvo sakoma, kad Šventasis Raštas yra toks vandens masyvas, kuriame gali atsigerti tiek maži avinėliai, tiek drambliai ir begemotai. Čia yra tas pat. Klasikinė kultūra savo apimtimi ir gelme yra didžiulė.

O kaip konkrečiai atrodys pačios magistro studijos?

Natūralu, kad kiekvienos magistro studijos turi atitikti bendrus universitetinius reikalavimus. Vėlgi lieka nemaža erdvė laisvei rinktis dalykus tame pačiame ar kituose, tarkime, Filosofijos, fakultetuose. Kita vertus, mes norime suteikti rimtesnį politinės filosofijos pažinimą, ko šiandien labai reikia. Klasikos analizė, klasikos politinė mintis tikrai yra nemirtinga. Norime apskritai suteikti tvirtesnius filosofijos pagrindus, supažindinti daug rimčiau su religijos, mitologijos dalykais. Šitas pažinimas, sakyčiau, irgi yra fundamentalus.

Jeigu jausime interesą, norime pasiūlyti viduramžių arba Naujųjų laikų lotynų studijas, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pažinimą. Vėlgi pasakysiu – todėl, kad pas mus ateina stipriai motyvuoti studentai ir jų nebūna minia, mes turime tam tikrą privilegijuotą poziciją atsižvelgti į kiekvieno poreikius. Pas mus darbas su studentais yra labai individualizuotas. Apie tai byloja bakalauro ar magistro darbų temos.

Svarbu suvokti, kaip antika egzistuoja mūsų kultūroje, mūsų tikrovėje, kaip ji sąlygoja mūsų mąstymą, kaip mes visiškai kitaip galime suprasti savo gyvenimą, kai suprantame savo šaknis. Paimkime kad ir šiandienes Lietuvos diskusijas apie demokratijos būklę. Kai skaitome antikinės demokratijos kritiką, pamatome, kad toje diskusijoje nelabai ką turime ką pasakyti naujo. Kartais sugrįžti prie Platono demokratijos analizės yra žymiai prasmingiau, nei skaityti statistinių duomenų prigrūstus šiandienius svarstymus.

Tie, kas pažįsta klasikus, žino, jog tai yra paradoksali bendruomenė – visada labai avangardiška, tačiau tuo pat metu ir labai konservatyvi. Mes puikiai suvokiame, kokią riziką prisiimame bandydami įgyvendinti šiuos studijų pokyčius, tikrą revoliuciją. Tačiau juokaudamas aš visada sakau, kad klasikus, klasikinės kultūros žinovus robotai pakeis paskutinius. Taip kad dar kelios kartos galės patys kontroliuoti robotus, o ne būti jų kontroliuojami. Tuo tarpu programuotojams bus blogai jau labai greitai.