Tinklalapio logotipas
Grįžti

Vida Žilinskienė – mokytoja, Salake įkūrusi jūrų muziejų
event 2018-07-26 domain Bernardinai.lt

Vida Žilinskienė – mokytoja, Salake įkūrusi jūrų muziejų

91-ų metų sulaukusią Vidą Žilinskienę vis dar galima sutikti Salako jūrų muziejuje. Čia ji su šypsena pasitinka lankytojus ir pristato savo gyvenimo kolekciją iš daugiau nei 4500 eksponatų. Buvusi mokytoja įsitikinusi, kad gyvai pamatytas ir paliestas jūrų organizmas padeda daug lengviau įsivaizduoti povandeninį pasaulį nei perskaityta knyga.

V. Žilinskienė pasakoja, kad ekspozicijos, dabar garsinančios Salaką, atsiradimas yra susijęs su jos mokytojavimu.

„Kadangi dirbau pradinukų mokytoja, puikiai žinojau, kad vaikai geriau prisimena informaciją, pamatę vaizdines medžiagas. Po Antrojo pasaulinio karo tokių priemonių nelabai būdavo, todėl mokytojai naudodavo tik tai, ką patys pasidarydavo“, – prisimena V. Žilinskienė.

Tuo metu ketvirtokai turėjo žinoti visus pasaulio vandenynus, visas Sovietų Sąjungos jūras, upes ir jų gyvūniją. Pasak buvusios mokytojos, tokią informaciją prisiminti, ypač kaimo vaikui, dažnai net pačios jūros nemačiusiam, buvo nemenkas iššūkis.

„Kartą, mano bendradarbė, išvažiavusi atostogų, parvežė man vėduoklinį koralą ir mažą kriauklę. O ar vaikui parodysi piešinėlį, ar tikrą koralą yra labai didelis skirtumas, todėl aš pradėjau tas dovanas nešiotis į pamokas. Tai ir buvo pirmieji kolekcijos eksponatai“, – prisimena pašnekovė.

Vėliau eksponatų natūraliai padaugėjo: tai patys mokiniai besimaudydami ežere pririnkdavo kriauklių, tai miestelio žmonės atnešdavo nebereikalingų suvenyrų, parsivežtų iš kitų šalių.

„Kaimo žmogui nelabai reikia tokių eksponatų, tai atiduodavo man, kad bent vaikams naudinga būtų. Kas išvažiuodavo į kitas šalis, manęs taip pat nepamiršdavo. Gaila, kad keliauti buvo galima tik Sovietų Sąjungos teritorijoje“, – prisimena V. Žilinskienė.

Jūrų muziejus. Gražutės regioninio parko nuotrauka.

Jūrų muziejaus eksponatas. Gražutės regioninio parko nuotrauka.

Pradėjo mokytojauti net nebaigusi gimnazijos

V. Žilinskienė sako, kad prisiminus savo mokytojavimo pradžią apima dvejopi jausmai.

„Įstojau mokytis į gimnaziją 1939 m. rugsėjo 1-ąją ir tą pačią dieną prasidėjo karas“, – pasakoja pašnekovė. Jos mokymosi metu nuolat keitėsi Lietuvos valdžia. Iš pradžių dar buvo Smetona, paskui – sovietai, naciai ir vėl sovietai. Mokytojauti ji pradėjo 1944-aisiais grįžus sovietams, net nespėjusi baigti paskutinių metų gimnazijoje.

„Tada labai trūko mokytojų, kas į Vakarus pasitraukė, kas į Rytus. Nemažai ir per karą buvo žuvusiųjų“, – atsimena pašnekovė.

Pasak jos, buvo labai keista rudenį stovėti prieš klasę, kai pavasarį dar sėdėjo tarp mokinių. Moteris prisimena: „Tada dar nežinojau, nei kaip reikia pamokas vesti, nei ko mokyti, o pati dar buvau nedrąsus kaimo vaikas.“

Pirmieji mokytojavimo metai tokiomis sąlygomis ir praėjo: mokymo programų nebuvo, o vadovėlius turėjo išplėšytais puslapiais. Tik kiek vėliau V. Žilinskienė įstojo neakivaizdžiai studijuoti pedagogikos. Po kelerių metų atsiradus švietimo programai, darbas iš dalies palengvėjo, nors, kita vertus, sistema dažnai prieštaraudavo įsitikinimams. Be to, reikėdavo visada išlaikyti budrumą, pabrėžia pašnekovė, prisimindama, kad mokyklos vedėjas per neatsargų pajuokavimą turėjo aštuonerius metus kalėti Sibire.

Vida Žilinskienė. Gražutės regioninio parko nuotrauka.

Jūrų muziejus. Gražutės regioninio parko nuotrauka.

Net išėjusi į pensiją tęsia darbą su vaikais

V. Žilinskienė atvirauja, kad iš pradžių visus eksponatus laikiusi dėžėse, savo namuose. Kai jau buvo susirinkusi apie tris šimtus eksponatų, pas ją vesti pamokos ateidavo vyresnių klasių mokytoja su mokiniais iš šalia esančios Salako mokyklos. Greitai žinia apie V. Žilinskienės kolekciją pasiekė Zarasų miestą. Iš jo taip pat vis užsukdavo mokinių susipažinti su jūrų pasauliu. Daugiau lankytojų atsirado, kai apie kolekciją išgirdo Zarasų turizmo centras.

„Vieną dieną man paskambino ir pranešė, kad įtraukė mano kolekciją į lankytinų vietų sąrašą“, – su šypsena prisimena V. Žilinskienė.

Nuo tos akimirkos V.Žilinskienė, pajuto, jog kelio atgal nebėra, ir pradėjo darbuotis ne tik savo malonumui, bet ir dėl lankytojų. Pašnekovė prisimena, kad dar labiau įsitraukė į eksponatų rinkimą – jų nusipirkdavo kaip suvenyrų, gaudavo iš žmonių. Kai ekspozicija perkopė 3000 tūkstančių ribą, moteris pastebėjo, kad namuose neužtenka vietos. Tada Salako seniūnas nusprendė skirti muziejui patalpas. Dabar V. Žilinskienė turi keturis su puse tūkstančio jūros eksponatų: žuvų, jūros žvaigždžių, vėžiagyvių, moliuskų ir koralų.

„Mano tikslas kalbant su mokiniais, ypač su mažiukais, paaiškinti, kokią naudą mums teikia vandenynas, ką gaunam, kuo naudojamės, kokie pavojai gali grėsti“, – dalinasi muziejaus įkūrėja. Ji papasakoja apie organizmus, iš kurių gaminami vaistai, papuošalai, kurie pritaikomi buityje. Taip pat pristatomi eksponatai, kurie yra nuodingi, gali net būti mirtini. Moteris sakanti, kad jai praverčia per mokytojavimo metus sukaupta patirtis, todėl vaikai paprastai klausosi itin susidomėję. 

Vida Žilinskienė. Ramūno Šukausko nuotrauka.

Muziejus – Salako gyventojų pasididžiavimas

Nors V. Žilinskienė sako, kad labai jaučiama, jog Salake yra sumažėję žmonių, muziejus yra gana populiarus. Moteris skaičiuoja, kad per metus ekspoziciją aplanko apie 4000 lankytojų. Jos nuomone, tokiam nedideliam miesteliui tai nemažas skaičius. Žmonių atvyksta ne tik iš Salako, bet ir iš kaimyninių miestų – Utenos ir Zarasų. Taip pat nemažai lankytojų atvažiuoja iš Vilniaus, o pastaraisiais metais svečių muziejus sulaukia ir iš Latvijos.

„Atvažiuoja nemažai šeimų ar suaugusių žmonių grupių. Pamatę ekspoziciją sako, kad nori patys prie jos prisidėti. Gal pas juos koks nereikalingas eksponatas dulka, gal jie patys mėgsta daug keliauti ir gali ką nors parvežti – taip eksponatų skaičius nuolatos auga“, – džiaugiasi pašnekovė. V. Žilinskienė pasakoja, kad viena įspūdingiausių dovanų buvo vieno naro atvežtas koralų rifo gabalas iš Indijos vandenyno.

Moteris sakanti, kad, gavus naują eksponatą, tenka nemažai apie jį pasidomėti. Reikia susirasti ne tik lietuvišką, bet ir lotynišką pavadinimą, išsiaiškinti, kuo jis ypatingas. V. Žilinskienė turi nemažai enciklopedijų, kuriose ieško informacijos. Ji pasakoja, kartais paskaitanti ir internete, tiesa, per daug juo nepasitikinti, nes pastebėjusi, kad jame ne visada rašoma tiesa, todėl galima suklysti. Nors reikia paskirti nemažai laiko, moteris džiaugiasi, kad lankytojai įvertina šias pastangas ir sakantys, kad, net kelis kartus apsilankę, sužino vis kai ką nauja.