Tinklalapio logotipas

Nuotolinis mokymas(is)

Grįžti

Japonijoje mokyklos su Covid-19 kovoja griežčiau nei Lietuvoje
event 2020-10-06 domain Nacionalinė švietimo agentūra label_outline Aktualijos

Japonijoje mokyklos su Covid-19 kovoja griežčiau nei Lietuvoje
Metodija Vidūnaitė

Lietuvoje koronavirusui apimant vis daugiau mokyklų, šalies tėvai nepatenkinti rekomendacijomis, kurių įgyvendinti praktikoje neįmanoma, todėl baiminasi, kad mokyklos greitu metu taps ligos židiniais arba vėl bus įvestas nuotolinis mokymas. Tuo tarpu gausiai apgyvendinta Japonija pasaulį stebina efektyvia kova su virusu. Siūlome skaitytojams palyginti, kokių priemonių Japonijos mokyklose imtasi kovojant su Covid-19. Čia taisyklės itin griežtos ir ne tik ugdymo įstaigose.

Paskutiniais duomenimis, Japonijoje, kurioje gyvena 126 mln. gyventojų, pastaruoju metu fiksuojama rekordiškai mažai susirgimų Covid-19 – kasdien nustatoma mažiau nei po 1 000 naujų atvejų ir tai yra mažiausi skaičiai per pastarąsias 40 dienų. Gali būti, kad prie gerų šalies rezultatų prisidėjo griežtos taisyklės. O štai Lietuvoje neseniai leista į ugdymo įstaigas ateiti ir sloguojant.

Apie tai, kaip pasikeitė ugdymo įstaigų darbo organizavimas Japonijoje, sutiko papasakoti trijų vaikų mama, „Japoko“ įkūrėja, Metodija Vidūnaitė, dirbanti su Japonijos kompanijomis ir turinti šioje šalyje partnerių bei draugų. „Mūsų šeimoje auga trys skirtingo amžiaus vaikai. Prasidėjus šiems mokslo metams pastebėjau, kad ugdymo įstaigose taikomi skirtingi saugos reikalavimai. Pavyzdžiui, pradinuko mokykloje kaukę pamokų metu dėvi tik mokytoja, o štai vyriausiojo vaiko gimnazijoje privalu kaukes dėvėti visiems visą buvimo mokykloje laiką: tiek per pertraukas, tiek per pamokas. Dažnai bendrauju su partneriais Japonijoje, todėl natūraliai kilo klausimas, o kaip tvarkosi ta šalis, kurioje švietimo sistema – viena geriausių pasaulyje“, – pasakoja M. Vidūnaitė.

Nugalėjo tradicijos

Ją labai nustebino tai, kad Lietuvoje visuotinai taikomas nuotolinis mokymas – Japonijoje įvestas nebuvo. Ten Vyriausybė nurodė uždaryti mokyklas kovo viduryje ir daugiau kaip du mėnesius ugdymo įstaigos nedirbo. Tačiau vėliau ugdymo procesas atkurtas ir grąžintas į įprastą ritmą.

Nepaisant to, kad didžioji dalis užsiėmimų iki šiol vyksta kontaktinio bendravimo metu, japonams pavyksta išvengti drastiškos susirgimų masės.

Skaičiuojama, kad yra regionų, kuriuose nuotolinį mokymą pasiūlė vos 5 proc. ugdymo įstaigų. „Pagrindinė priežastis – tradicijos. Pokyčiai japonų kultūroje priimami lėtai, jiems patinka viską apgalvoti ir sustyguoti iš anksto. Žinoma, jog svarbūs ir techniniai nesklandumai, tačiau lemiančiu faktoriumi galime laikyti tai, kad japonams labai svarbu bendrauti su žmogumi akis į akį. Gyvas susitikimas visada vertinamas labiau nei pokalbis telefonu, o įprastos pamokos – labiau nei nuotolinės, kad ir kokios šiuolaikiškos jos būtų. Bendraujant svarbu pajausti emociją, skaityti „atmosferą“ – pašnekovo mimikas ir kitus ženklus. Japonijoje netgi manoma, kad kai pedagogas dėvi kaukę ugdymo proceso metu, mokiniai lėčiau progresuoja.

Be to, japonams labai svarbu praktinis mokymasis. Todėl yra įstaigų, kuriose nuotoliniu būdu mokomasi visų dalykų, tačiau fizikos ir chemijos pamokos vyksta įprastai“, – pasakoja M. Vidūnaitė.

Pagrindiniai apsaugos metodai Japonijoje panašūs, kaip ir Lietuvoje – kaukės, rankų higiena bei saugus atstumas. Prie visų įėjimų ugdymo įstaigose yra dezinfekcinio skysčio, rankas vaikai privalo dezinfekuoti po kiekvienos pamokos ar pasinaudoję bendro inventoriaus priemonėmis.

Be to, pažangiomis idėjomis garsėjantys japonai taiko ir mums neįprastus apsisaugojimo metodus. Pavyzdžiui, šiuo metu Japonijoje populiarūs oro bei paviršių dezinfektantai ir priemonės, leidžiančios atidaryti duris, nesiliečiant rankomis.

Beje, kol Lietuvoje pastaruoju metu fiksuojami susirgimai šeimų švenčių metu, Japonijoje vaikams draudžiama lankytis pas draugus.

Kaukės: visur ir visiems

Dar vienas neatsiejamas atributas ugdymo įstaigose – apsauginės veido kaukės. Tik čia jos dėvimos pagal daug griežtesnius reikalavimus, nei mūsų šalyje. Japonijoje visiems vaikams ir suaugusiems privalu nešioti kaukes. Darželiuose ir vaikų globos namuose – taip pat. Ir tuo metu, kai Lietuvoje rengiami mitingai prieš kaukių dėvėjimą arba žmonės prie jų pratinami baudomis, japonams klausimų dėl kaukių reikalingumo nekyla. „Pirmiausia todėl, kad japonų mentalitetas kiek kitoks. Ten žmonės pasitiki valdžios sprendimais. Be to, apsaugines kaukes įprasta dėvėti ir iki šios pasaulinės pandemijos: sloguojant, gripo sezono metu, taip pat pavasarį – saugantis nuo žiedadulkių, sukeliančių alergiją. Todėl, manau, ir vasario mėnesį paskelbti reikalavimai iki šiol stropiai vykdomi“, – svarsto M. Vidūnaitė. Tiesa, Japonijoje kaukės leidžiama nedėvėti lauke esant aukštai temperatūrai ar, kai aukštesnis drėgmės lygis, taip pat kūno kultūros pamokose.

Vaikai pasiilgsta susitikimų

Japonų kalbos Lietuvoje mokanti Gabija Kaunelienė, dažnai bendraujanti su kolegomis Japonijoje, nuolatos domisi ir epidemiologine situacija. „Žemas japonų susirgimų skaičius stebina – juk beveik pusė Japonijos populiacijos – vyresni nei 50-ties. Be to, Japonijos valdžia, pirmosios viruso bangos metu, neskubėjo įvesti visuotinio karantino, nes nenorėjo stabdyti ekonomikos. Todėl daug pastangų įdėjo ir iki šiol deda visuomenės informavimui dėl prevencijos.

Japonai – taisyklių žmonės, pasitikintys šalies valdžia ir puikiai suvokiantys, kad tik susitelkę bei paisydami nustatytų normų gali pasiekti rezultatų. Ypač tankiai apgyvendintoje savo šalyje, saugodamiesi nuo taip lengvai plintančio koronaviruso.

Siekiant, kad ugdymo procesas nukentėtų kuo mažiau, bet būtų išlaikytas saugus atstumas klasėse, tiesioginės pamokos rengiamos klasės mokinius skiriant į dvi grupes – vieni mokosi ryte, kiti – po pietų. Net paskelbtos trumpesnės vasaros atostogos, organizuojama daug individualių konsultacijų.

Beje, standartinėje klasėje mokosi 40 mokinių, šiuo metu diskutuojama mokinių skaičių mažinti iki 30. Kaip Lietuvos, taip ir Japonijos švietimo sistemoje, Covid-19 epidemija atvėrė daug probleminių klausimų, kuriuos operatyviai išspręsti – sudėtinga, bet būtina“, – savo įžvalgomis dalijasi G. Kaunelienė.

Kalbų kursus rengianti pedagogė pastebi, kad prasidėjus karantinui pavyko sklandžiai perkelti mokymo procesą į elektroninę erdvę, nors, yra nuojauta, jog mokiniai labai ilgisi įprasto tarpusavio bendravimo ir ugdymo proceso. „Praėjusius mokslo metus, net su pačiais mažiausiais japonų kalbos mokiniais, sėkmingai baigėme nuotoliniu būdu. Tačiau didžiausias iššūkis, ko gero, ne nuotolinis mokymas, bet dažni techniniai trikdžiai mokantis namuose. Natūralu, kad susikaupti mokantis namuose prie kompiuterio ekrano – sudėtinga, o tokios problemos, kaip „blogai girdžiu“, „man stringa internetas“ ir pan., itin neigiamai veikia vaikų motyvaciją mokytis.

Netvarkinga kompiuterinė ir programinė įranga, nepakankamas interneto ryšio spartumas, be reikalo vaikus pamokų metu blaškantys namiškiai – turbūt pagrindiniai nesklandumai, lėtinę net ne konkretaus mokinio, bet visos grupės darbą.

Todėl, naujaisiais mokslo metais, į paskelbtus nuotolinius mokymus užsiregistravo tik vienas žmogus. Taigi visos japonų kalbos pamokos vyksta įprastu kontaktiniu būdu. Tėvai to prašo ir net dėkoja, kad sutinkame mokyti ne „per kompiuterį“, – pasakoja Gabija.

Pašnekovė įsitikinusi, kad nuotolinis mokymas suteikė galimybių mokymo turinį padaryti įdomesnį ir prieinamesnį, lengviau suprantamą, net leidžia išspręsti kai kurias problemas.

„Japoko“ informacija