Moksleivis išsakė, kas Lietuvos politikams turėtų būti svarbiausia

(DĖMESIO: straipsnio įžangoje nemažai kalbėsiu apie mokslo metų ilginimą, bet neišsigąskite – tai ne pagrindinė tema).

Prasidėjo liepa. Tačiau moksleiviams – tik antroji atostogų savaitė. Taip, kai jau atšventėme Jonines (raskite nors vieną žmogų, kuris žinotų, kokia jų reikšmė), visą mėnesi gaudėme įvairias vasaros spalvas, iš pradžių džiaugėmės, o paskui verkėme dėl beprotiškai didelių ir Lietuvai nebūdingų karščių, valgėme gardžias braškes, šilauoges ir trešnes, mes įsinešėme į šį malonumų traukinį, suprasdami, o gal ir ne, kad šiųmetinės mūsų atostogos – tik du mėnesiai.

Tačiau nors ir rašau veiksmažodžio daugiskaitos pirmuoju asmeniu, iš tiesų panašius malonumus jautė ne visa Lietuva – kol kai kurie suaugusieji turėjo galimybę išeiti atostogauti, moksleiviai lygiai tris birželio savaites sėdėjo mokyklose, o kad sėdėjimas tai ir buvo tiesiogine to žodžio prasme, rašiau savo straipsnyje.

Bet ką čia, užtenka skųstis! Jau atėjo liepa, karščiai atslūgo, o į turgus atkeliavo avietės. Na, bet ką jau padarysi – iš jaunuolių tiesiogiai tyčiojasi ne tik jiems atstovauti ir puikią ateitį užtikrinti turinti ministerija, bet ir orai – visą birželį, kai turėjome sėdėti mokyklų suoluose, iš esmės nieko neveikdami, kepino ne tik 30 laipsnių karštis, bet ir neretai šį, dabar jau daugeliui lietuvių puikiai pažįstamą, skaičių perkopianti temperatūra. O dabar, kai pagaliau buvome išleisti atostogauti, į Lietuvą atkeliavo vėsesnių ir lietingesnių orų banga. Nieko tokio, mes jau pripratę prie nepatogumų, o juk ir ūkininkus, kurie laukia nesulaukia lietaus, reikia suprasti, ir išties, nusibodo nebematyti žalios žolės – vien tik šienas.

Daugiau skaitykite čia.