Tinklalapio logotipas
Grįžti

„Eurydice“ leidinys „Mokytojo karjera Europoje: galimybės tapti mokytoju, karjeros raida ir parama“
event 2018-04-11 domain Lyderių laikas label_outline Aktualijos

„Eurydice“ leidinys „Mokytojo karjera Europoje: galimybės tapti mokytoju, karjeros raida ir parama“

Teaching careers in Europe2018Su kokiais didžiausiais mokytojo profesijos pasiūlos ir poreikio sunkumais susiduriama šiandien, kai vis didėja mokytojo profesijos svarba? Kaip švietimo sistemos sprendžia šias problemas? Kokios kvalifikacijos reikėtų asmeniui, kad šis galėtų tapti mokytoju? Kokios paramos gali sulaukti mokytojo kvalifikaciją įgijęs asmuo? Kokios karjeros galimybės atsiveria šios profesijos atstovams? Į šiuos klausimus siekiama atsakyti naujame Europos švietimo informacijos tinklo „Eurydice“ leidinyje „Teaching Careers in Europe: Access, Progression and Support“ (2018 m.).

Šioje ataskaitoje, kurioje apžvelgta padėtis 43 Europos švietimo sistemose ir pateikta skirtingų mokytojo profesijos aspektų analizė, lyginama Europos šalyse vykdoma su mokytojų karjera susijusi politika. Svarbiausios ataskaitos temos apima išankstinį pasiūlos ir poreikio planavimą ir svarbiausius su šiais veiksniais susijusius sunkumus, galimybes įgyti mokytojo profesiją ir dalyvauti mokytojų judumo programose, tęstinį profesinį tobulėjimą ir paramą, karjeros raidą bei mokytojų vertinimą.

Pagrindiniai ataskaitos akcentai yra sudėlioti ataskaitos apžvalgoje „Eurydice Highlights“, kurioje rašoma, kad mokytojo profesija įgyja vis didesnės svarbos Europai sprendžiant įvairias švietimo, socialines ir ekonomines problemas.

Didesni lūkesčiai, siejami su mokinių pasiekimais, sudėtingesnės darbo sąlygos, susijusios su etnine, socialinės, ekonominės mokinių padėties įvairove, sparčia technologinių inovacijų plėtra, daro didžiulį poveikį mokytojo profesijai. Ataskaita papildo visumą duomenų ir įrodymų, kuriais remiantis galima formuoti politiką, padedančią teikti veiksmingą paramą mokytojams, didinti jų pa(si)rengimą, tobulinti kvalifikaciją ir siekti, kad mokytojo profesija taptų prestižine.

Ataskaitoje pateikiami ir apibūdinami pagrindiniai pedagogų pasiūlos ir paklausos švietime iššūkiai, su kuriais susiduriama nacionaliniu lygiu, ir jų įveikimo būdai rengiant ateities planus. Taip pat nagrinėjami būsimiems mokytojams reikalavimai, mokytojų pritraukimo ir įdarbinimo sąlygos, profesinio tobulinimo ir tam teikiamos paramos galimybės.

Ataskaitoje daugiausia dėmesio skirta padėčiai pradinio ir bendrojo ugdymo institucijose.

Pagrindiniai sunkumai, susiję su mokytojų pasiūla ir poreikiu švietime

Europos šalių švietimo sistemose susiduriama su panašiais ir neretai tapačiais mokytojų pasiūlos ir poreikio ugdymo institucijose sunkumais. Daugelyje šalių nurodoma, kad didžiausia problema – mokytojų stygius ir mokytojų senėjimas.

Taip pat akcentuojami kiti sunkumai: pernelyg didelis skaičius parengiamų mokytojų, nepakankamas pageidaujančių asmenų įsitraukti į pirminį mokytojų rengimą skaičius, metantys mokytojų darbą asmenys. Nors kai kurie sunkumai kyla dėl nesubalansuoto mokytojų pasiskirstymo pagal dėstomuosius dalykus, dauguma problemų yra susijusios su nepakankamu mokytojo profesijos patrauklumu.

Šios problemos daugelyje Europos šalių sprendžiamos rengiant konkrečius būsimo mokytojų poreikio planus. Tiesa, kai kuriose šalyse tokie planai rengiami kasmet, o kitose rengiami ilgalaikiai planai, padedantys veiksmingiau spręsti struktūrines problemas.

Be to, nepaisant to, kad dažniausiai patiriamas sunkumas mokytojų trūkumas, vis dar retai imamasi skatinti mokytis konkretaus dalyko mokytojo ar apskritai mokytojo profesijos.

Kokio pasirengimo, kokios kvalifikacijos reikia asmeniui, kad galėtų tapti mokytoju?

Paprastai tapsmo mokytoju kelias prasideda nuo mokymosi pirminiame mokytojų rengime (PMR) (angl. initial teacher training, ITE). Bemaž pusėje apžvelgtų švietimo sistemų asmenys, baigę pirminį rengimą, tampa visiškai parengti tapti mokytojais. Likusioje dalyje švietimo sistemų – 23 šalyse – po pirminio mokytojų rengimo reikia papildomų mokymų. Šešiose iš apžvelgtų šalių kandidatai turi išlaikyti egzaminus. 17-os švietimo sistemų PMR absolventai privalo įrodyti, jog geba dirbti mokytojais, – jiems taikomos akreditacijos, sertifikavimo, registracijos procedūros, arba jie laiko valstybinį egzaminą.

Trečdalyje apžvelgtų švietimo sistemų siūlomi alternatyvūs būdai tapti mokytoju. Paprastai kandidatai parengiami mokydamiesi neilgos trukmės į mokytojo profesiją orientuotose arba praktinio darbo programose.

Beveik trys ketvirtadaliai apklaustų švietimo sistemų renkasi atviro mokytojų įdarbinimo sistemą. Tuo būdu šis procesas tampa decentralizuotas. Mokykloms ar vietos valdžios institucijoms leidžiama savarankiškai įdarbinti reikiamus mokytojus.

Likusioje dalyje šalių mokytojų atrankoje svarbų vaidmenį atlieka švietimo sektoriaus valdžios institucijos. Jos gali skirti mokytojus į mokyklas pagal centralizuotai organizuojamo atrankos egzamino rezultatus ir (arba) reitinguoti mokytojus pagal tam tikrus nustatytus kriterijus.

Europos šalyse taikomi dviejų rūšių mokytojų karjeros modeliai: horizontalusis (vienos pakopos) ir hierarchinis (daugiapakopė). Pusėje apžvelgtų šalių švietimo sistemos organizuoja savo mokytojų karjeros kelią pagal hierarchinį modelį, kurį sudaro oficialiai aprobuoti, į viršų kylantys karjeros lygiai, paprastai reiškiantys sudėtingesnes užduotis ir didesnę atsakomybę. Daugelyje daugiapakopių švietimo sistemų mokyklos vadovybė dalyvauja priimant sprendimus dėl pedagoginio personalo paaukštinimo. Nors kai kuriose švietimo sistemose tokie sprendimai yra priimami visiškai centralizuotu būdu, – sprendžia aukščiausio lygmens švietimo valdžios institucija. Mokytojų atlyginimai tokios švietimo sistemose (išskyrus Estijos ir Serbijos) auga mokytojams kylant karjeros laiptais.

Visose šalyse, išskyrus Turkiją, mokytojai turi galimybių imtis įvairesnių užduočių; jiems be tiesioginio darbo gali būti skiriamos papildomos veiklos (pavyzdžiui, mentorystė, pedagoginės, metodologinės ar vadybinės funkcijos; kai kurios iš jų siejamos su konkrečia karjeros pakopa).

Mokytojo kompetencijų sistema

32 švietimo sistemose yra sukurta vienokia ar kitokia mokytojų kompetencijų sistema. Septyniose apžvelgtose šalyse yra tik apibrėžtos kompetencijų sritys. Kitose – išsamiai išdėstyti su kompetencijomis siejami gebėjimai, žinios ir nuostatos. Tik keturių švietimo sistemų mokytojų kompetencijos yra apibrėžtos pagal mokytojų karjeros pakopas (Belgijos Flandrijos bendruomenėje, Estijoje, Latvijoje ir Jungtinėje Karalystėje (Škotijoje)).

Mokytojų kompetencijų sistema atskirose šalyse taikoma skirtingai. Daugelyje apžvelgtų šalių ši sistema – tik priemonė, skirta nustatyti, kokias kompetencijas turėtų būti įgiję PMR baigę kandidatai tapti mokytojais, kitose ši sistema taikoma įvairiais mokytojo karjeros etapais. Trylikos šalių švietimo sistemose, turinčiose parengtas mokytojų kompetencijų sistemas, taiko jas ir PRM, ir tęstinio profesinio tobulinimo srityse (aiški tendencija, kad sistema bus taikoma visais mokytojo karjeros etapais).

Europos šalyse itin skatinamas tęstinis profesinis tobulinimas (TPT) (angl. continuing professional development, CPD). Didžiojoje dalyje apžvelgtų Europos šalių švietimo sistemose TPT suprantamas kaip profesinė prievolė. Neretai mokytojai būna įsipareigoję per metus mokytis tam tikrą ne mažesnį už nustatytą valandų skaičių. Šalyse taikomos įvairios mokytojų skatinimo ir paramos priemonės dalyvauti nemokamuose kursuose, mokytojams sudaromos sąlygos mokytis darbo metu, keliantiems kvalifikaciją mokytojams didinami atlyginimai, šie asmenys paaukštinami pareigose.

Ugdymo institucijos daugiau ar mažiau dalyvauja išaiškinant TPT poreikius ir prioritetus ir taip padeda TPT paslaugų teikėjams geriau tenkinti konkrečius mokytojų poreikius.

Daugelyje Europos šalių taikomos papildomos paramos priemonės, skirtos kurti ir tobulinti mokytojų profesinės praktikos mokymus. Šią paramą profesionalūs specialistai, aukštos kvalifikacijos mokytojai ar mokyklų vadovai teikia mokyklose. Europoje mokytojams taip pat teikiama pagalba įveikiant kitus sunkumus, pavyzdžiui, sprendžiant asmenines problemas, darbuotojų tarpusavio konfliktus ar dirbant su mokiniais, turinčiais sunkumų mokantis.

Mokytojų vertinimas

Daugelyje apžvelgtų šalių yra nustatyta mokytojų vertinimo tvarka. Vis dėlto, nė vienoje šalyje nėra kontroliuojama, kaip ši sistema veikia.

Dirbančių mokytojų vertinimo sistema – įprasta praktika Europos šalyse. Paprastai vertinami visi mokytojai, nors nebūtinai reguliariai. Aštuoniose iš apžvelgtų šalių vertinimo reguliarumas nėra nustatytas taisyklėmis, šešiose vietos valdžia arba mokykla nusprendžia, kada atlikti vertinimą, o dar kitose ši praktika vyksta įvairiai.

Nors mokytojai vertinami dėl tam tikrų priežasčių (pavyzdžiui, tam, kad mokytojai gautų grįžtamąją informaciją, arba tam, kad būtų sprendžiama dėl jų paaukštinimo pareigose ar didesnio atlyginimo), mokytojai sistemingai nėra vertinami tam, kad būtų įsigilinta į jų profesinius poreikius.

Paprastai mokyklų vadovai dalyvauja vertinant mokytojus, tačiau tik trečdalyje švietimo sistemų yra organizuoti privalomi mokymai kvalifikacijai kelti. 11-os šalių švietimo sistemose mokymai yra neprivalomi, o likusiose apžvelgtose švietimo sistemose mokyklų vadovams nėra parengtų mokymo, kaip atlikti mokytojų vertinimą, programų.

Visą ataskaitą „Teaching Careers in Europe: Access, Progression and Support“ galite skaityti čia.

Apžvelgė „Lyderių laikas 3“