Tinklalapio logotipas
Grįžti

Savanorystė – puiki alternatyva turiningai praleisti laisvalaikį?
event 2018-05-07 domain Žinauviska.lt

Savanorystė – puiki alternatyva turiningai praleisti laisvalaikį?

Kai žmonės pagalvoja apie savanorystę, dažnai įsivaizduoja, jog norint pasitarnauti visuomenės labui reikia vykti į Afriką ir gelbėti vietinius vaikus. Tačiau savanorystė gali būti nedidelė ir nemažiau svarbi. Renginiai, maratonai, žygiai, koncertai bei mugės – visur prireikia savanorių pagalbos. Man savanorystė yra kur kas daugiau negu renginiai, tai vieta, kurioje gali susirasti begalę draugų ir realizuoti save kaip asmenybę.

Savanoriauti pradėjau būdama 15 metų. Į šį „bitučių lizdą“ mane įviliojo draugė, kuriai nusibodo mano nuolatinis liūdesys ir tai, jog aš vengiau bendrauti su aplinkiniais: buvau gan uždara asmenybė. Visa mano savanorystės epopėja prasidėjo nuo „Velemoratono“ 2015 metais. Tuomet negalvojau, jog ši veikla gali taip įtraukti ir tikrai nemaniau, kad ji pareikalaus ne tik kantrybės, bet ir ištvermės. Ne veltui savanorius palyginau su darbščiomis bitėmis. 

Kaip savanorė išbandžiau save įvairiose renginiuose ir srityse, pvz., „Siemens“ arenoje ne kartą padėjau žmonėms surasti jų sėdimas vietas ar paprasčiausiai pasitikrinti bilietus. Maratonuose teko pabūti tiek trasos, tiek rūbinės ir vandens punktų savanore. Plačiau apie tai, ką veikia savanoriai renginio metu, nepasakosiu, nes tai būtų tolygu paslapties išdavimui. Jeigu susidomėjai, siūlau eiti ir išbandyti pačiam. Nepasigailėsi, pažadu.

Savanoriai yra laimingi žmonės ir tokio dalyko kaip „bloga nuotaika“ neturi. Savanoriaudama išmokau nuolatos šypsotis ir tiesiog pamiršau apie savo liūdesį. Nemeluosiu, tapau priklausoma nuo kritinių situacijų, tad dabar, ieškantis darbo įvairiose sferose, iššūkiams sakau didžiulį „taip“. Bendraudama su renginio dalyviais susipažinau su įdomiais žmonėmis, kurie mane įkvėpė. Įkvėpė ne tik pozityviau žiūrėti į gyvenimą, tačiau ir kurti. Juk ne veltui yra sakoma, jog geriausias režisierius yra pats gyvenimas.

Negana to, jog tapau visai kitokiu žmogumi, bet radau ir nuostabių draugų, su kuriais bendrauju iki šiol. Nepatikėsite, bet jie man tapo it šeima ir šiuo metu neįsivaizduoju savo gyvenimo be jų. Ir kas galėjo pamanyti, jog savanorystė suartina ne tik darbščius žmones, bet ir giminingas sielas?

Pabaigai norėčiau visus paraginti bėgti savanoriauti. Susirasite ne tik daug draugų, bet ir galėsite pasigirti, jog buvote kokio nors renginio dalimi! Patikėkite manimi, nieko nėra geriau už renginio dalyvio šypseną ir nedrąsų „ačiū“, kai paduodi buteliuką vandens.