Tinklalapio logotipas
Grįžti

VDU profesorė N. Mačianskienė – ateitis priklauso daugiakalbiams, gerbiantiems, visų pirma, savo gimtąją kalbą
event 2021-01-20 domain Nacionalinė švietimo agentūra label_outline Aktualijos

VDU profesorė N. Mačianskienė – ateitis priklauso daugiakalbiams, gerbiantiems, visų pirma, savo gimtąją kalbą

„Daugiakalbystė arba gebėjimas bendrauti keliomis kalbomis leidžia lengviau suprasti net nežinomos kalbos tekstą bei atpažinti nežinomų žodžių ar gramatinių struktūrų reikšmes, taip pat kalbant „persijungti“ iš vienos kalbos į kitą“, – teigia Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Užsienio kalbų instituto profesorė, mokslinio žurnalo „Darnioji daugiakalbystė“ vyr. redaktorė doc. dr. Nemira Mačianskienė. Anot profesorės, ateityje daugiausia išloš daugiakalbiai – tie, kurie įgydami bendrąją kelių kalbų komunikacinę kompetenciją, visų pirma tobulins savo pirmąją arba namų kalbą, ją saugos, puoselės ir vertins – taip ne tik įrodydami, jog yra reikalingi ir įdomūs pasauliui, bet ir išlaikydami savo protėvių palikimą ir jausdami savo vertę.

N. Mačianskienė tikina – daugiakalbystės pripažinimas neužtikrins socialinės pažangos, reikia užtikrinti sąlygas ją įgyvendinti. Pokalbyje su profesore – apie daugiakalbystės reikšmę šiuolaikinėje visuomenėje ir kodėl yra svarbu formuoti daugiakalbį identitetą.

Kaip tikslingiausia apibūdinti daugiakalbystės sąvoką?

Daugiakalbystės sąvoka yra vartojama keliomis reikšmėmis. Tai yra tiek įvairių kalbų sambūvis šalyje, kurios ne visų piliečių pirmoji arba gimtoji kalba yra valstybinė, tiek ir tam tikroje institucijoje, kurios nariai kalba įvairiomis kalbomis, dar kitaip vadinama „visuotine daugiakalbyste“ (angl. „multilingualism“). Antroji sąvoka – „individuali daugiakalbystė“ (angl. „plurilingualism“, vartojama kalbant apie daugiakalbio asmens kalbinę kompetenciją – keleto kalbų mokėjimą įvairiais lygmenimis, turimą ir pastoviai kintantį, tobulinamą kalbinį repertuarą.

Moksliškai yra įrodyta, kad mokantis kalbų, suaktyvinamos tos pačios „mentalinės zonos“, kuomet antrosios kalbos yra mokomasi remiantis pirmosios kalbos sistema ir patirtimi. Todėl daugiakalbystės arba gebėjimo bendrauti keliomis kalbomis kompetencija leidžia lengviau suprasti net nežinomos kalbos tekstą, atpažinti nežinomų žodžių ar gramatinių struktūrų reikšmes, kalbant „persijungti“ iš vienos kalbos į kitą. Prisiminkime, kaip, pavyzdžiui, lengvai ir natūraliai žemaitis susitikęs kitą žemaitį pradeda kalbėti tarmiškai? Todėl kalbų mokyme taikant daugiakalbystės mokymo kryptį, tobulinama ir gimtoji kalba, plečiamas kalbinis sąmoningumas ir neleidžiama vienai kalbai dominuoti kitų kalbų sąskaita.

Koks daugiakalbystės santykis su gimtąja, lietuvių, kalba? Ar tai netampa iššūkiu kultūros ir identiteto išsaugojimui?

Jei naujos kalbos yra mokoma nesiejant jos su turimu kalbiniu bagažu, vengiant vertimo ar lyginimo su gimtąja arba kitomis kalbomis, kurias besimokantysis moka – daugiakalbiai neugdomi. Daugiakalbis kalbų mokymo metodas (angl. plurilingual approach) arba vis labiau plintantis šiuo metu kalbai jautrus mokymas (angl. linguistically sensitive teaching), įtraukia visų klasėje esančių mokinių pirmąsias ir antrąsias kalbas ar tarmes, skatina jas lyginti, ieškoti panašumų ir skirtumų – taip tobulinamos ne tik abi kalbos ar tarmės, bet ir lyginamos kultūrinės ypatybės. Visų dalykų, ne tik kalbų, mokytojai ir dėstytojai turėtų atkreipti dėmesį į taisyklingą terminų vartojimą, jų etimologiją. Taip neprarasime, o tik sustiprinsime ir tobulinsime savo kultūros pažinimą, kalbą ir formuosime daugiakalbio identitetą.

Kita vertus, vien tik anglų kalbos mokymasis ir kalbinės kompetencijos įgijimas savo gimtosios ar gimtųjų kalbų sąskaita neturi pridėtinės vertės, o atvirkščiai – turi taip vadinamąją „atimamąją“ vertę: kai kalbant pamirštame pirmosios kalbos žodžius, kalbines konstrukcijas, vartojame net angliškus jaustukus ar ištiktukus. Tai vienkalbio mokymo ir mokymosi pasekmė. VDU Užsienio kalbų instituto kartu su „LISTiac“ projekto partneriais atlikto tyrimo duomenys rodo, kad net ir kalbų mokytojai bei dėstytojai nėra pakankamai susipažinę su daugiakalbiu kalbų mokymo metodu ir kalbai jautriu mokymu, todėl privalome skatinti tiek pačių pedagogų ir akademikų, tiek moksleivių ir studentų kompetenciją šioje srityje.

Vis daugiau tėvų skatina savo vaikus jau nuo mažų dienų mokytis ne vieną, o kelias užsienio kalbas. Specialistų teigimu, ankstyvasis amžius taip pat yra palankus metas mokytis kalbų. Tačiau ne visi vaikai turi vienodas galimybes to siekti. Kaip manote, ar daugiakalbio išsilavinimo siekis didina socialinę atskirtį? O gal atvirkščiai – padeda mažinti tam tikrus visuomenėje egzistuojančius stereotipus?

Moksliniai tyrimai rodo, kad vaikai geba puikiai mokytis kelias kalbas nuo mažų dienų, jei mokymas yra tinkamai organizuojamas – žaidimų, dainų, vaizdinių, gerų emocijų pagalba. Tačiau ne visi turi vienodas galimybes ir socialinė atskirtis neišvengiamai didės, jei neieškosime būdų, kaip sudaryti sąlygas mokytis tiems, kurių šeima negali užtikrinti palankių mokymuisi sąlygų. Neužtenka pripažinti, kad kalbų mokėjimas yra geras dalykas, reikia užtikrinti galimybes visiems šias kompetencijas įgyti. Vien tik daugiakalbystės pripažinimas neužtikrins socialinės pažangos, reikia užtikrinti sąlygas ją įgyvendinti.

Kitas aspektas – ne visi tėvai yra daugiakalbiai, todėl baiminasi, kad patys nemokėdami kalbų negalės padėti savo vaikams mokytis. Mokykla turėtų sudaryti sąlygas žaismingai mokytis kalbų visiems ikimokyklinio ar pradinio mokyklinio amžiaus vaikams, ugdyti susidomėjimą ir meilę kalbų mokymuisi, itin atsižvelgiant į tuos, kurie auga sunkesnėmis sąlygomis ar šeimose, kuriose kalbiniam pasirengimui neskiriamas dėmesys.

Tiek pradiniame, tiek viduriniame ugdyme vis dažniau akcentuojama integruoto ugdymo svarba. Ką integruotas kalbos ugdymas suteikia mokant(is) kitų dalykų, pavyzdžiui, tiksliųjų mokslų ar menų? Ar įmanoma suderinti jų mokymąsi su kalbine integracija?

Integruotas dalyko ir užsienio kalbos ir dalyko mokymas(is) (IDUKM) buvo sukurtas siekiant kelių tikslų – suteikti daugiau laiko ir įdomaus bei prasmingo turinio kalbos mokymuisi, taip pat integruojant ir tarpkultūrinį aspektą. Tiesa, jei IDUKM yra įgyvendinamas tik vienoje ar keliose klasėse ar dalykuose, bet ne visoje ugdymo įstaigoje, toks fragmentiškumas nėra rezultatyvus. Be to, integruotam mokymui dažniausiai pasirenkama anglų kalba, nors šio kalbinio ugdymo pradininkai Lietuvoje buvo prancūzų kalbos mokytojai, kas sukuria sąlygas dominuoti vienai kalbai, neretai gimtosios kalbos sąskaita. To galėtume išvengti taikydami daugiakalbystės kompetencijos tobulinimo kryptį.

Kaip karantino laikotarpiu, ugdymo įstaigoms perėjus prie nuotolinio mokymo, keitėsi kalbų mokymo(si) metodai? Ar įmanoma gerai išmokti kalbą nuotoliniu būdu?

Prasidėjus karantinui, natūralu, perėjome vien prie nuotolinio kalbų mokymo. Nors VDU dėstytojams nuotolinis mokymas(is) nėra naujovė, teko labai greitai persiorientuoti. Paskaitoms pasirengti reikėjo daugiau laiko – išmokti organizuoti sinchroninį darbą nuotolinėje aplinkoje, parengti užduotis, kurias turi atlikti už ekrano esantys studentai, reikėjo ieškoti kitokių įtraukties metodų.

Kalbą įmanoma išmokti nuotoliniu būdu, jei yra noras ir tam skiriamas laikas, jei dirbama intensyviai ir nuosekliai. Nuotolinis bendravimas leidžia dažniau konsultuotis, aiškintis klaidas, pakartotinai praktikuotis prieš atsiskaitymus atliekant virtualias užduotis. Diskusijos ir darbas porose ar grupėse taip pat įmanomi taikant įvairius virtualių platformų pokalbių kambarius ar dalyvaujant virtualios klasės diskusijose. Manau, mūsų gyvenimas neišvengiamai kelsis į virtualią erdvę – studentų būsimas darbinis gyvenimas taip pat, tad studijų metais įgyta patirtis bus neįkainojama vertybė. 

Kokios inovacijos vyrauja užsienio kalbų mokyme?

Vyrauja technologijų integravimu pagrįstas kalbų mokymas(is). Taip pat daugiakalbystės kompetenciją tobulinantis kalbų mokymas, kuris leidžia mokantis naujos kalbos integruoti jau turimą kalbinį potencialą. Ir trečia kryptis – šiuolaikinė darbo rinka reikalauja gebėjimo komunikuoti ne tik asmeniniame, bet ir akademiniame bei profesiniame lygmenyse, dalyvauti derybose, tarpininkauti tarp dviejų konfliktuojančių pusių, gebėti pateikti argumentus, aiškinti ar įtikinėti. Šioje vietoje išryškėja nauja komunikacinė veikla – tarpininkavimas, kuris būtinas kalbant net ir gimtąja kalba. Kaip tik šiuo metu VDU Užsienio kalbų institutas dalyvauja projekte „MiLLaT“ – „Mediacija kalbų mokyme ir mokymesi“ – stebime, kad daugelį tarpininkavimo funkcijų jau seniai taikome mokydami kalbų, tačiau keičiantis poreikiams, atsiranda reikalavimai turėti naujų gebėjimų, kuriami nauji metodai ir būdai juos patenkinti bei parengti studentus efektyviam darbui ir bendravimui užsienio kalbomis ateityje.

VDU Užsienio kalbų institute siūloma rinktis iš daugiau nei 20 kalbų. Ar egzistuoja tam tikri kalbų mokymosi stereotipai? Pavyzdžiui, jog vienų kalbų mokytis yra prasmingiau nei kitų ar, jog kalbos geriausiai išmokstama esant tam tikroms sąlygoms, susikuriant mokymosi ritualus ar pan.?

Prieš 20 metų savo daktaro disertacijoje analizavau psichopedagogines kalbų mokymosi strategijas – kitaip sakant – mokymosi būdus ir ritualus. Taip, mes visi mokomės skirtingai, vieni metodai mums tinka, kiti ne, todėl svarbiausia – rasti tinkamiausius mums patiems. Visų kalbų mokymasis turi būti prasmingas, nes jei rašysime žodį 100 kartų, nemąstydami, ką jis reiškia, kaip jį pavartoti sakinyje, toks mokymasis bus bevertis. Prasmingas mokymasis, savarankiškas savęs panardinimas į kalbą skaitant knygas ar žiūrint filmus originalo kalba, klausant muzikos, bendraujant realiose gyvenimo situacijose – tai esminiai mokymosi būdai, kurie turi kasdien papildyti tai, ką sužinojome paskaitoje. Kalbos mokymasis turi tapti malonumą teikiančia prasminga veikla.

Ar įžvelgiate tam tikras tendencijas, kokių kalbų mokytis bus naudingiausia, tarkime, po 10 m.?

Kažkada šviesios atminties VDU profesorius Leonidas Donskis yra pasakęs, kad anglų kalbą mokėsime visi, rusų kalbą taip pat mokysimės, nes su didžiuoju kaimynu teks neišvengiamai bendrauti, bet ateities kalba – kinų kalba. Mano manymu, daugiausia išloš daugiakalbiai, t. y. tie, kurie visų pirma puikiai mokės savo pirmąją kalbą, ją saugos, puoselės ir vertins – taip būsime stiprūs ir vieningi, reikalingi ir įdomūs pasauliui, išlaikysime savo protėvių palikimą ir jausime savo vertę. Pagal darbo pobūdį ar gyvenimo būdo reikalavimus reikės mokėti ir kelias didžiąsias kalbas – anglų ir rusų, vokiečių, ispanų ar prancūzų. Laimės tie, kurie susikurs unikalius savo kalbinius profilius ar žvaigždynus – taip bus išskirtiniais konkurencinėje darbo rinkoje.

Daugiakalbis pilietis nėra tas, kuris puikiai lyg gimtakalbis bendrauja 4 ar 5 kalbomis. Tai tas, kuris puikiai kalba gimtąja kalba ir angliškai ar prancūziškai, šiek tiek kalba ispaniškai, skaito ir supranta vokiškai, truputį moka parašyti ir perskaityti japoniškai bet kalbėti gali tik paprastomis temomis. Ir tai nėra fragmentiškas šio bei to mokėjimas. Tai yra aukštą kalbinį ir tarpkultūrinį sąmoningumą įgijęs žmogus, atviras ir laisvas bendravimui, mokymuisi ir tobulėjimui.

Vytauto Didžiojo universiteto informacija