Vaikų ir paauglių psichologinės gerovės užtikrinimo būdai ir priemonės Rumunijos ir Bulgarijos švietimo įstaigose

Lietuvos vaikų psichologinė gerovė yra viena prasčiausių tarp lyginamų šalių UNICEF tyrimų biuro „Innocenti“ ataskaitoje, lyginančioje Europos Sąjungos (ES) bei Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) šalių duomenis. Priežasčių galime turėti daug ir įvairių. Emocinė vaikų/paauglių gerovė priklauso nuo daugelio kintamųjų, tiek nuo tėvų ir pačių vaikų individualių savybių, nuo šeimoje ir artimoje aplinkoje veikiančių veiksnių, tiek nuo bendruomenėje ir visuomenėje vykstančių procesų. Socialinė ir emocinė vaikų gerovė padeda suformuoti ir išugdyti tokias vaikų asmenines kompetencijas, kaip emocinis atsparumas, geri tarpusavio komunikacijos įgūdžiai, savivertė. Emocinė vaikų gerovė pasiekiama gerinant vaikų savivertę, skatinant savarankiškumą, mažinant smurtinį ir žalingą elgesį, skatinant socialinių ir emocinių įgūdžių vystymąsi. Taip pat neturime pamiršti, kad Lietuvoje buvo vienas ilgiausių nuotolinio mokymosi laikotarpis per karantiną dėl COVID0-19, palikusio ilgalaikių psichologinių, socialinių ir fizinių neigiamų pasekmių vaikams (plačiai aprašomų prof. R. Kėvalo knygoje „ Ką mes padarėme savo vaikams“). Lietuvoje paauglių savižudybių rodiklis beveik tris kartus didesnis nei šalių vidurkis. Vaikų psichologai pastebi išaugusius savižalos, valgymo sutrikimų atvejus. Labai svarbu, jog vaikų sunkumai būtų pastebėti kuo anksčiau, į juos būtų sureaguota tinkamai ir profesionaliai. Ugdymo įstaigų darbuotojai yra labai arti mokinių, juos mato, ir pastebi, bet laiko stoka ir kai vienas darbas veja kitą, dažnai itin svarbūs momentai tiesiog pamirštami. Tačiau tokios temos kaip emociniai sunkumai, depresija, savižala ar savižudybė yra gausiai apipintos mitų, trukdančių tinkamai sureaguoti į vaiko ar paauglio sunkumus. Taip pat pedagogams trūksta žinių, kaip atpažinti savižalą, suicidinę riziką, kaip tinkamai reaguoti. Nors daugelis tyrėjų pagrįstai įrodė, jog būtent mokyklose itin veiksmingi yra prevenciniai ir intervenciniai veiksmai, siekiant sumažinti savižalą, ypač ankstyvesnėje paauglystėje. atpažindami patyčių situacijas ir veikdami prevenciškai – pagerinti mikroklimatą ugdymo įstaigose ( o tai dažnai susiję ir su geresniais mokslo pasiekimais). Paramos vaikams centro vadovės Aušros Kurienės teigimu, Lietuvoje mažiausiai penktadalis vaikų patiria seksualinę prievartą (kuri apima ir pornografijos rodymą, priekabiavimą, netinkamo turinio demonstravimą ir t. t.). Tam, jog šie skaičiau keistųsi, turėtų ugdymo įstaigose atsirasti programos, skirtos seksualinės prievartos prevencijai. Taip pat pedagogai ir švietimo pagalbos specialistai turėtų įgyti žinių bei įgūdžių, kaip su vaikais kalbėti apie lytiškumą, kaip reaguoti į įvairių vaikų seksualinį elgesį, turi gebėti atpažinti, koks jis yra normalus, o kuris – keliantis susirūpinimą ir reikalingas kitų specialistų įsikišimas. Siekiant gerinti vaikų ir paauglių psichologinę gerovę Lietuvoje, labai svarbu gebėti užmegzti patikimą, saugų ir stiprų ryšį su vaikais ir jų tėvais, gebėti išspręsti kylančias konfliktines situacijas, taikyti efektyvaus bendravimo strategijas. Taip pat įgytų tokių įgūdžių patiems, kad galėtume mokyti ir vaikus. Naudinga patirtimi save pastiprinti galima ir apsilankius kitose šalyse, kurios nėra stipriai išsivysčiusios, bet jau turinčios sukaupusios nemažai kitokios patirties teikiant pagalbą vaikams ir paaugliams Programos įgyvendinimui skiriama 60 val.: 24 teorijos; 29 praktikos; 7 savarankiško darbo. Programą galima įgyvendinti dalimis, pasirenkant kurią nors vieną šalį.